Mes dažnai sakome, jog vieno karto su lytiškumo temomis nepakanka. Taip, kartais atsitinka taip, jog užmezgamas puikus ryšys, atsakome į iškilusius jaunų žmonių klausimus, bet jų visuomet yra daug daugiau, negu spėjame atsakyti. Kartais visą užsiėmimą tiesiog klausomės tylos arba stiprių jausmų išraiškos. – Dalinasi VŠĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ mokymų koordinatorė Lina Januškevičiūtė, pasakodama apie tai, kodėl paskutinįjį šių metų ketvirtį organizacija nusprendė pakeisti savo įprastą veiklos būdą ir organizuoti ne pavienius, o tęstinius užsiėmimus moksleiviams. – Tęstiniai mokymai suteikia progą mokiniams pasimatyti su tuo pačiu žmogumi kelis kartus – taip skiriama daugiau laiko sukurti santykį, atrasti klasės dinamiką, suprasti, kaip bus veikiama, įsigilinti į užduotis ir diskutuoti bei gauti atsakymus į rūpimus klausimus saugioje aplinkoje. Lytiškumo ugdymas – ilgas ir nuoseklus procesas, tad kuo didesne dalimi jo galime tapti, tuo daugiau galime perteikti informacijos jauniems žmonėms.
Visą mėnesį keturios VŠĮ „Įvairovės ir edukacijos namų“ edukatorės leido kartu su Vilniaus mokiniais ir mokinėmis, analizuodamos ribų, paauglystės, santykių ir kitų, mokiniams(-ėms) aktualių temų turinį bei ieškodamos naujų būdų ne tik megzti, bet ir palaikyti ugdantį ir puoselėjantį santykį. Tam, kad būtų paprasčiau suprasti, kokį pokytį neša tokia bendravimo ir bendradarbiavimo forma – kalbiname tris tęstinius mokymus vedusias mokymų vedėjas, lytiškumo ugdymo lektores – Gabrielę, Kamilę ir Agnę.
Turėjote unikalią galimybę bendrauti su tomis pačiomis mokinių grupėmis ne vieną, o net tris kartus. Mokymų ciklas buvo ganėtinai intensyvus – susitikimai vyko kiekvieną savaitę, dirbote su keliomis 5 – 8 klasių mokinių grupėmis vienu metu. Kaip Jums sekėsi? Ar užsimezgė artimesnis ryšys su vaikais? Ar tai padarė įtaką bendrai mokymų kokybei?
Jaučiau, kad pirmame užsiėmime mokiniai aktyviai bandė mano, kaip naujo žmogaus, ribas, o tai palengvino jau kitų užsiėmimų kokybę, kuomet galėjome daugiau laiko skirti temoms, o ne bendram klasės išbuvimui. Ypatingai pozityvia patirtimi tapo sprendimas „klausimų stiklainį" palikti klasėje net ir tada, kai manęs mokykloje nebuvo – mokiniai turėjo galimybę užduoti jiems svarbius klausimus ne tik užsiėmimo, bet ir jiems patogesniu, tinkamesniu metu. Klausimai su kiekvienu užsiėmimu gilėjo, pasidalinimai tapo atviresni. Vienas mokinys galutinės refleksijos metu išsakė, jog jam prireikė daugiau laiko išsakyti jautrius dalykus ir pasirodyti pažeidžiamam prie klasiokių ir naujo žmogaus. To nebūtų įvykę, jei mums būtų buvęs skirtas tik vienas užsiėmimas. – patirtimi dalijasi lektorė Gabrielė.
Tęstinis darbas tikrai pagerino mokymų kokybę. Buvo daug daugiau galimybių išgirsti mokinių mintis, diskutuoti, mokiniams užduoti rūpimus klausimus. Aštuntos klasės mokiniai pasakojo, kad laukė kitų susitikimų, nes norėjo užduoti papildomų klausimų, kurie kilo po ankstesnių susitikimų. Viena aštuntos klasės mokinė nekantraudama klausimą uždavė gyvai, vos prasidėjusi užsiėmimui. Trečiojo susitikimo metu pastebėjau, kad mokiniai buvo daug atviresni išsakyti savo nuomonę ir mintis, palyginus su pirmu susitikimu. – pasakoja mokymų vedėja Kamilė.
Be to, jog daugiau laiko, skiriamo toms pačioms mokinių grupėms, suteikė daugiau erdvės klausimams ir refleksijoms, ar tai užtikrino gilesnį lytiškumo ugdymo turinio atskleidimą?
Užsiėmimų ciklo metu galima padengti ne tik didesnį temų kiekį, tačiau ir suteikiama galimybė mokiniams kur kas giliau jose pabūti. Vieniems klasės draugams labiau rūpėjo, pavyzdžiui, ribų temos, o kitiems - paauglystės temos, vieniems svarbiau buvo rašyti ir diskutuoti, o kitiems atsakinėti klausimus. Mokinys(-ė) tokioje klasėje gali suprasti, kas klasės draugams(-ėms) yra įdomu, kaip jie jaučiasi ir galvoja, gali pamatyti, kad ne viena(-s) taip jaučiasi, o tai leidžia jaukinti atmosferą gilesniam patyrimui. Neformaliojo ugdymo esmė ir yra sukurti kokybišką patyrimą. Šiuo atveju tai daroma švelniai bei nuosekliai, atsižvelgiant į praėjusio užsiėmimo iššūkius. – dalijasi lektorė Agnė.
Be to, kad buvo galimybė apimti daug didesnį temų kiekį, nei įprastai, labai džiugino tai, kad su aštuntos klasės mokiniais(-ėmis) galėjome giliau padiskutuoti mokiniams(-ėms) svarbiomis temomis. Įprastai (esant galimybei susitikti su klase tik vieną kartą), tenka rinktis – arba apimti didesnį informacijos, temų kiekį, arba leisti įvykti gilesnėms diskusijoms vienu-dviem klausimais. Šį kartą, kadangi turėjome galimybę su viena klase bendrauti tris kartus, pavyko tiek pateikti didelį teorinės informacijos kiekį, tiek ir padiskutuoti mokiniams(-ėms) tuo metu aktualiomis temomis (ypatingai su aštuntos klasės mokiniais). – prideda Kamilė.
O kaip Jūs pačios jautėtės? Kokie didžiausi iššūkiai kilo? Kokie džiaugsmai lydėjo?
Iššūkis buvo sudominti dideles mokinių skaičiumi klases ir nustatyti aiškias ribas jose. Ypatingai pirmų užsiėmimų metu, suvaldyti klasę, sugrąžinti ją į temas, atplėšti nuo pašalinių veiklų – buvo sunki užduotis. Asmeninis iššūkis buvo ir tai, jog norėjosi sureaguoti į kiekvieną klasėje išgirstą ar matomą detalę, kas nebūtinai buvo susieta su nagrinėtomis temomis. Kartais jaučiausi lyg būdama klasės auklėtoja, turinti klasės valandėlę ir kalbėdama su mokiniais apie tinkamą ir netinkamą elgesį. Kita vertus, jaučiau ir mačiau prasmę net ir tada.
Didžiausi džiaugsmai man buvo refleksijos ir klausimų – atsakymų sesijos. Kaip ir minėjau, klausimai ir pasidalinimai su kiekvienu užsiėmimu gilėjo. Džiaugsmą teikė užsimezgęs ryšys – vaikai jautė pasitikėjimą manimi ir pasilikdavo po įvykusio užsiėmimo pasikalbėti asmeniškai. Kai kurių mokinių ryškus pasikeitimas (noras dalintis, laikytis susitarimų, aktyviai dalyvauti) po pirmo užsiėmimo labai džiugino. Maloniausias ir labiausiai įstrigęs momentas buvo mokinių jautrios reakcijos, po vieno iš išbandytų metodų (emocijų žaidimo). Jaučiau didelę prasmę. – džiaugiasi Gabrielė.
Vienas didžiausių iššūkių buvo sukurti ir laikytis užsiėmimo susitarimų, nes mokiniai(-ės) jautėsi, kad tarsi tai nėra pamoka (o kas tada?), todėl turėjo kurtis naują, asmeninį ryšį su tokio tipo buvimu. Natūralu, jog tuomet kai kuriems mokiniams(-ėms) kilo noras išbandyti lektorės ir klasės draug(i)ų ribas įvairiausiais būdais: provokuojant, keikiantis, nuolat žiūrint į telefoną ar kitaip blaškant savo ir kitų dėmesį (juokiantis, komentuojant, plepant).
Vienas didžiausių džiaugsmų yra įvairūs trumpi mokiniu atradimai, įsisąmoninmai („aha“ momentai) ir refleksijos. – papildo Agnė.
Ir pabaigai, ar manote, kad tokia praktika (kai į mokyklą ateina kviestiniai lektoriai ir dirba su vaikais ne vieną, o bent 3 užsiėmimus) yra pozityvi? Ar vertėtų tokį bendravimo būdą plėtoti ir kitose mokyklose?
Pozityvi – tikrai taip. Tokiu atveju, kai vyksta tik vienas užsiėmimas, mokiniams(-ėms) gali likti neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakymų jie ir jos galimai po to ieškos įvairiuose nepatikimuose šaltiniuose. Trijų užsiėmimų atveju ne tik sumažėja neatsakytų klausimų skaičius, bet ir geriau atliepiami mokinių jausmai ir patirtys.
Žinoma, būtų galima dar tobulinti, užtikrinant, kad užsiėmimai būtų dar labiau tęstiniai bei nuoseklūs, t. y. vyktų kiekvienais metais, galbūt net edukatoriui(-ei) apsilankant kelis kartus per metus. – samprotauja Kamilė.
Manau, kad tai yra būtina praktika. Net ir po trijų užsiėmimų neįmanoma aprėpti ir paliesti visko, ką, kaip vedėjas, planavai aptarti ir ištransliuoti. Pasiliko jausmas, jog norėjosi dar bent poros užsiėmimų, po jau turėtų trijų. Tęstinumas mokiniams suteikė pasitikėjimo jausmą, suvokimo, jog dar gali leisti sau pagalvoti, apmąstyti savo klausimus, kuriuos aptars kitą savaitę su žmogumi, kurį jau žino. Su viena klase mačiau, jog tik paskutinio susitikimo metu klasėje nusistovėjo ramybė ir dingo jaunesnėms klasėms būdingas nevaldomas chaosas. Šią klasės būseną būtų buvę labai reikšminga išnaudoti tolimesniuose užsiėmimuose. – pabaigia Gabrielė.
Klausantis lektorių patirčių bei analizuojant ilgametę organizacijos praktika, susidaro labai aiškus paveikslas – siekiant ne tik pateikti konkrečią informaciją, bet ir norint įgalinti vaikus ir jaunus žmones permąstyti, patirti, suprasti bei įgyti gyvenimui reikalingus įgūdžius – lytiškumo ugdymas neturėtų būti vienkartinis ir beprecedentis įvykis per 12-ką metų mokykloje. Tik tęstinis, pasitikėjimu grįstas ryšys tarp mokinių ir ugdytojo(-s) suteikia tinkamą ir saugią erdvę augti.
Rūta Pučaitė, lytiškumo ugdymo lektorė, Įvairovės ir edukacijos namų mokymų vedėja. 2021 gruodžio 20 d.
Straipsnis yra projekto „Lytiškumo akademija“, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo, dalis.