Lyčių stereotipai keičia smegenis ir formuoja identitetą

Kone nuo pat visuomenių ir bendruomenių raidos pradžios, smegenų skirtumai tarp lyčių buvo naudojami kaip argumentai paaiškinti vyraujančią hierarchiją visuomenėje tarp vyrų ir moterų, rasių, bei socialinių klasių. Didžiais mokslininkais ir eruditais vadinami asmenys (tokie kaip Giustavas Le Bonas ar Čarlzas Darvinas) argumentavo, jog moterys išties yra nepilnavertės dėl silpniau išsivysčiusių smegenų jų teigimu, nėra kuo stebėtis menkesniais moterų pasiekimais ir prastesne padėtimi visuomenėje [1] [2]. Toks seksistinis požiūris vyravo ir dar anksčiau: pavyzdžiui Aristotelis savo veikale Apie gyvūnų dalis jis ne tik išdėsto, jog moterų smegenys mažesnės bei menkesnės, tačiau taip pat teigia, jog jos yra lyg sutvertos daugiau apgaudinėti ir meluoti nei vyrai [3]. Toks dabartiniais laikais smerkiamas bei mizoginišku laikomas požiūris buvo populiarus bei perduodamas iš kartos į kartą. Taip įsitvirtino neuroseksizmas (ang. neurosexism), kuris tik paskatino patriarchijos įsišaknijimą, kuri vis dar gyvuoja ir mūsų visuomenėje.


Visgi atsakyti į klausimą, ar vyro ir moters smegenys iš tiesų yra skirtingos, tiksliai pavyko tik ganėtinai neseniai, kuomet pasitelkus naujas technologijas tapo įmanoma vizualizuoti smegenis. Neuromokslų daktarės Lise Eliot bei Gina Rippon savo karjeras paskyrė ieškoti smegenų skirtumų tarp lyčių bei nustatė, jog gimimo metu reikšmingų skirtumų tarp

skirtingų lyčių smegenų struktūrų iš tiesų nėra [4] [5]. Paprasčiau tariant gimstant smegenys yra lyg belytės. Svarbu suprasti, jog kalbant apie smegenų skirtumus, dažniausiai yra išryškinamas faktas, jog vyro smegenys yra 11% didesnės už moters, o dėl šios priežasties ir sudėtingesnės. Šis teiginys taip pat buvo paneigtas įrodžius, jog išties visi kūno organai (tokie kaip plaučiai, kepenys ar širdis) taip pat yra didesni vyro kūne, tačiau šie dydžio skirtumai nereiškia, jog vyro smegenys veikia kitaip bei nepaaiškina skirtingų charakterio savybių.


Tačiau, jei žmonės gimsta su labai panašiomis smegenimis, kodėl, visgi, smegenys susiformuoja skirtingai ir individualiai? Žinoma, prie žmogaus ir jo asmenybės formavimosi prisideda ir biologiniai faktoriai, pavyzdžiui hormonai, tačiau daugiausiai įtakos smegenų formavimuisi daro žmogaus interakcijos su jį supančia aplinka. Įvykiai ar pasirinkimai, nutikę tiek vaikystėje, tiek paauglystėje ar jau subrendus, koreguoja ir formuoja kiekvieno žmogaus smegenis. Šie individualūs smegenų pokyčiai vyksta dėl proceso pavadinimu neuroplastiškumas (angl. neuroplasticity). Mūsų smegenys yra plastiškos, kitaip tariant, jos nuolat keičiasi priklausomai nuo žmogaus kasdienių įvykių ir patirčių. Tačiau labai ilgą laiką buvo manoma, jog smegenys vystosi lyg pačios savaime: berniukų smegenys yra lyg užprogramuotos vystytis vienaip, o mergaičių kitaip. Šis neuroseksistinis mąstymas buvo naudojamas paaiškinti tam tikrus visuomenėje galiojančius lyčių stereotipus pavyzdžiui tai, jog berniukai geriau supranta matematiką, o mergaitės turi geresnę vaizduotę. Kuomet žmonės veikia, jų smegenyse susidaro naujos sinapsės (jungtys tarp neuronų), tokiu būdu jungtys smegenyse sustiprėja, arba atvirkščiai sinapsės pranyksta. Taigi priklausomai nuo to, kokios smegenų sritys yra aktyvuojamos, jos tampa labiau veiksnios ir išvystytos.



Paprasčiau, smegenys yra lyg raumuo ir jei tam tikra dalis nėra treniruojama, ji po truputį degraduoja. Pavyzdžiui, jei tėvai ar mokytojai mano, jog mergaitės ar berniukai tam tikrose situacijose negeba pasiekti tiek, kiek gali kitos lyties vaikai, jie ir nesuteiks galimybių lavinti ir mankštinti už tai atsakingas smegenų dalis bei tobulinti tam tikrus įgūdžius. Jei iš berniukų yra tikimasi, jog jie bus apatiški ir ne emocionalūs (vyrai juk neverkia!), tuomet šios savybės bus mažiau ugdomos, o už empatiją atsakingos smegenų dalys, (pvz., priekinė juostinė žievė) yra mažiau aktyvuojamos. Dėl tokių, atrodo, menkaverčių kasdienių nutikimų smegenys yra forsuojamos formuotis taip, kaip joms „liepia“ jas supanti aplinka ir atitikti tam tikrai lyčiai iškeltus visuomenės standartus. Šio proceso eigoje ir yra suformuojamos „mergaitiškos“ ir „berniukiškos“ smegenys.

Šie lyčių stereotipai ypatingai veikia vaikų bei paauglių psichologiją. Išgirdę tam tikrą stereotipą, kuris nurodo, kaip vaikinas ar mergina turėtų elgtis ar ką sakyti, vaikai ir paaugliai dažnai nesąmoningai bando tai įgyvendinti. Šis fenomenas taip pat buvo pademonstruotas psichologiniame eksperimente, per kurį studentams buvo testuojamos matematikos žinios [6]. Prieš rašant testą, vienai atsitiktinei grupei buvo pranešta, jog merginos dažniausiai išlaiko šį testą prasčiau nei vaikinai. Rezultatai atskleidė, jog merginos, išgirdusios pranešimą, išlaikė testą ženkliai prasčiau nei vaikinai bei merginos, kurios nebuvo įspėtos, o merginos, kurios negirdėjo pranešimo, parašė testą panašiai ar geriau nei kita lytis. Šie tyrimo rezultatai iliustruoja, kaip smarkiai lyčių stereotipai gali paveikti individo psichologiją. Taigi, aiškiai matome, jog seksistiniai stereotipiniai lūkesčiai, kuriuos turi išpildyti tam tikra lytis, griauna individo identitetą.

Taigi, ką reikėtų daryti, norint skatinti vienodą berniukų ir mergaičių smegenų vystymąsi ir nesivaikyti lyčių stereotipų? Dažnai nuo momento, kuomet yra sužinoma kūdikio lytis, žmogaus gyvenimas (bent ankstyvasis) yra iš anksto nulemtas dėl visuomenėje vyraujančių lyčių stereotipų: mergaitėms kambariai yra dažomi rožine spalva, į rankas yra grūdamos lėlės, o berniukams atvirkščiai, prieš akis tėvai mosikuoja žaisliniais lėktuvais ir šautuvais. Kadangi jau šešerių metų vaiko smegenys pasiekia 90-95% suaugusio žmogaus smegenų dydį [7], šis ankstyvasis laikotarpis yra ypač svarbus smegenų vystymuisi. Paprasčiausiai, net žaislų bei knygų parinkimas vaikui ar tam tikrų replikų pasakymas daro įtaką vaiko smegenų raidai ir jo(-s) identiteto formavimui. Pavyzdžiui, paplojant berniukui, kuomet jis užsiropščia į medį, tačiau toje pačioje situacijoje mergaitę sudrausminant yra kuriama ir didinama lyčių atskirtis ir nelygybė: vienai lyčiai toks elgesys yra skatinamas, tačiau kitai sakoma, jog taip daryti yra nevalia. Tad taip nuo pat vaikystės vaikų smegenys mokosi ir pradeda diferencijuoti, koks elgesys ar žaislas yra „mergaitiškas“, o koks yra „berniukiškas“, kas vaiko lyčiai pridera, o kas ne. Jei berniukui bus nuolat sakoma, jog verkti ir kalbėti apie jausmus yra nevyriška, jis ir augs neaktyvuodamas tam tikrų centrų smegenyse, atsakingų už emocijas. Kadangi vaikai šio stereotipinio mąstymo išmoksta iš aplinkos, kuri juos supa (tėvai, mokytojai, žaislai, knygos ir kt.), tai ir turi būti ugdymo šaltiniai, kurie pakeičia ir neskatina šio mąstymo. Taigi, siekiant užtikrinti visapusišką vaiko smegenų raidą, tiek berniukams tiek mergaitėms turėtų būti prieinami tokie patys ugdymo metodai bei galimybės.

Naudota literatūra:

[1] Charles Darwin, The Descent of Man and Selection in Relation to Sex. (New York: D. Appleton and Company, 1896).

[2] Gustave Le Bon, (1879, pp.60-91)

[3] Aristotle, On the parts of Animals, išversta W. Ogle; Oxford. (London: Kegan Paul and Co., 1882.)

[4] Gina Rippon, The Gendered Brain: The new neuroscience that shatters the myth of the female brain. (London: Vintage Publishing, 2019)

[5] Lise Eliot, Pink Brain, Blue Brain, (London: OneWorld Publications, 2009)

[6] Jacquelynne S. Eccles ir Janis E. Jacobs, "Social Forces Shape Math Attitudes and Performance", Signs, 1986, https://doi.org/10.1086/494229.

[7] Rhoshel K Lenroot ir Jay N Giedd, "Brain development in children and adolescents: Insights from anatomical magnetic resonance imaging". Neurosci Biobehav Rev. 2006;30:718–72. 10.1016/j.neubiorev.2006.06.001.


Algė Bakutytė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ savanorė. 2021m. rugsėjo 1d.

56 views

Straipsniai