Nors reprodukcinės teisės dažnai tampa ideologinių debatų taikiniu, tačiau šios teisės – neatsiejama žmogaus teisių dalis.
Kokios teisės laikomos reprodukcinėmis žmogaus teisėmis?
Reprodukcinės žmogaus teisės susideda iš keturių kertinių principų:
teisė gauti tikslią informaciją;
prieigą prie seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugų, įskaitant kontracepciją;
teisė laisva valia sudaryti santuoką arba nesituokti;
nuspręsti turėti/ neturėti vaikų; apsisprendus turėti vaikų, galėti laisvai nuspręsti, kiek ir kada turėti vaikų.
Kodėl žmogaus reprodukcija tapo teisių objektu?
XX a. ne tik buvo susijęs ne su iki tol nematytais genocidais bei žmonių naikinimu, tačiau ir su žiauriais nusikaltimais, susijusiais su žmogaus reprodukcinių teisių nepaisymu: autoritarine populiacijos kontrole, priverstiniais nėštumais, priverstiniais abortais, sterilizacija ir kt.
Pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje abortai „arijų rasės“ moterims buvo griežtai draudžiami, tačiau legalizuoti ir skatinami vėlyvi nėštumo nutraukimai tariamai eugeniškai „pagrindžiamais“ atvejais: turint informacijos, kad gims vaikas su negalia, kai vaisius turi genetinę ligą ir pan. Abortai taip pat nebuvo draudžiami žydų kilmės moterims. Siekiant sumažinti „ne arijų rasės“ populiaciją, šiai grupei priklausiusios moterys taip pat skatintos naudoti kontracepciją.
Reprodukcinių žmogaus teisių pažeidimai šiuolaikinėje Europoje
Nors XXI a. Europa nepatyrė tokių reprodukcinių teisių varžymų, kokiais pasižymėjo XX a., vis dėlto ir šiuolaikinėje Europoje šios teisės nėra užtikrinamos: nuo priverstinės žmonių, ypač moterų, turinčių negalią, sterilizacijos iki kokybiškos informacijos apie lytiškumą ir šeimos planavimo priemones ribojimo, prastos ankstyvų gimdymų prevencijos ir kt.
Reprodukcinių žmogaus teisių istorija
Priešingai nei kai kurios kitos teisės, reprodukcinės žmogaus teisės neturi vieno visko apimančio dokumento. Šios teisės įtvirtintose įvairiuose pasauliniuose ir regioniniuose dokumentuose, žmogaus teisių apsaugos mechanizmuose ir dažniausiai yra siejamos su teise į kokybiška sveikatos apsaugą bei privataus gyvenimo apsaugą. Dalis šių tarptautinių dokumentų gana išsamiai ir detaliai kalba apie reprodukcines teises, tačiau ne visi privalomi šalims – narėms.
Teherano konferencija: tėvai turi teisę planuoti šeimą
1948 m. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau – VŽTD) neišskyrė reprodukcinių žmogaus teisių. Sutariama, kad tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose reprodukcinės teisės paminėtos 1968 m., kai buvo surengta Tarptautinė žmogaus teisių konferencija Teherane, skirta VŽTD dvidešimtmečiui paminėti. Konferencijoje priima deklaracija be kitų punktų skelbė, kad „tėvai turi teisę planuoti šeimą, nuspręsdami vaikų skaičių ir laiko tarpus tarp gimimų, taip pat teisę į reikalingą informaciją ir švietimą“. Taip pirmą kartą tarptautiniame lygmenyje įvardyta tėvų teisė nuspręsti, kiek ir kada vaikų jie nori turėti, taip pat teisė gauti su tuo susijusią informaciją.
JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims
1979 m. priimta JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Konvenciją ratifikavus 20 šalių, dokumentas įsigaliojo 1981 m. Šis dokumentas reikšmingas įpareigoja valstybes – konvencijos nares imtis visų priemonių, užtikrinant moterų diskriminacijos panaikinimą visose gyvenimo srityse, ypač politinėje, socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje.
Konvencija taip pat įpareigoja šalis imtis visų įmanomų priemonių, siekiant užtikrinti moterų žmogaus teises sveikatos srityje, taip sukurdama įpareigojimą užtikrinti ir reprodukcines teises:
teisę į švietimą, moterims specifiškos informacijos prieinamumą, padedančią užtikrinti sveikatą ir šeimos gerovę, įskaitant informaciją ir patarimus šeimos planavimo klausimais;
teisę į sveikatą, įskaitant teisę į paslaugas, susijusias su šeimos planavimu; užtikrinti moterims reikalingas paslaugas, susijusias su nėštumu, gimdymu ir pogimdyminiu laikotarpiu;
teisę gauti sveikatos priežiūros įstaigų paslaugas, įskaitant informaciją, konsultacijas ir paslaugas planuojant šeimą;
užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, kurios nežalotų reprodukcinių funkcijų; uždrausti moterų atleidimą iš darbo dėl nėštumo; suteikti motinystės atostogas; užtikrinti galimybę derinti darbą ir šeimą.
Konvencija yra įpareigojantis dokumentas, tad kiekvienos valstybės – narės pažanga reguliariai vertinama JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitete. Komitetas šalims – narėms teikia rekomendacijas ir pasiūlymus, susijusius su tinkamu Konvencijos įgyvendinimu.
Lietuva JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ratifikavo 1995 m. 2019 m., vertindamas Lietuvos pažangą moterų reprodukcinių teisių srityje, JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas nurodė:
Užtikrinti, kad švietimas apie seksualinę ir reprodukcinę sveikatą būtų lyčiai jautrus, atitiktų amžiaus tarpsnį, skatintų atsakingą elgesį bei ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių infekcijų prevenciją.
Užtikrinti visų mergaičių ir jaunų moterų galimybes naudotis seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugomis; užtikrinti šiuolaikinių kontraceptinių priemonių prieinamumą, ypač kaimo vietovėse.
Užtikrinti prieinamą, o jei reikia ir nemokamą naudojimąsi sveikatos paslaugomis, moterims, kurios yra nedokumentuotos migrantės, nėštumo, gimdymo ir nėščiosios priežiūros metu.
Reguliuoti nėštumo nutraukimo tvarką ne ministro įsakymu, bet atskiru įstatymu.
Užtikrinti, kad moterys, turinčios negalią, galėtų laisvai nuspręsti turėti ar neturėti vaikų. O tos, kurios nusprendžia turėti vaikų, galėtų laisvai spręsti, kiek ir kada nori turėti vaikų.
Užtikrinti, kad mergaitės ir moters, turinčios negalią, turėtų teisę laisvai ir atsakingai spręsti klausimus, susijusius su jų seksualumu, įskaitant seksualinę ir reprodukcinę sveikatą, be prievartos, diskriminacijos ir smurto.
Kairo konferencija: žingsnis žmogaus teisių modelio link
Reprodukcinės žmogaus teisės ir joms taikomi standartai apibrėžti 1994 m. Jungtinių Tautų Tarptautinėje konferencijoje gyventojų ir vystymosi tema, kuri vyko Kaire, todėl dar vadinama Kairo konferencija. Konferencijoje dalyvavo 179 vyriausybės, įskaitant Lietuvą, joje priimta vadinamoji Kairo Veiksmų programa.
Kairo konferencija žymėjo paradigmos pokytį: spręsdamos su žmogaus reprodukcija susijusius klausimus, Vyriausybės įsipareigojo sprendimus priimti remiantis ne demografiniais kriterijais, bet pirmiausia fokusuoti dėmesį į žmogaus teisių (ypač moterų) užtikrinimą. Pavyzdžiui, siekti, kad gimstamumo rodikliai būtų gerinami ne ankstyvaisiais gimdymais, kurie yra rizikingi paauglėms, bet pirmiausia siekti užtikrinti jų teisę į sveikatą, suteikiant informaciją apie rizikingą seksualinį elgesį ir šeimos planavimą. Taip moterų reprodukcinės funkcijos iš pasyvaus objekto, kurio pagalba vyriausybės reguliuoja populiacijas, tapo moterų įgalinimo pačioms spręsti apie savo seksualinę ir reprodukcinę sveikatą klausimu.
Kairo Veiksmų programa buvo pirmasis dokumentas, kuris, remdamasis kituose tarptautiniuose dokumentuose suformuluotais žmogaus teisių principais, apibrėžė, kas yra reprodukcinė sveikata ir reprodukcinės žmogaus teisės. Pastarosios įvardytos (7.3 str.) kaip visų porų ir individų teisė laisvai ir atsakingai nuspręsti, kiek turėti vaikų, kada ir kaip dažnai gimdyti, teisę gauti informaciją ir reikalingas priemones tam įgyvendinti bei teisę siekti geriausios seksualinės ir reprodukcinės sveikatos. Reprodukcinių teisių kontekste taip pat atkartoti ir bendrieji tarptautiniai žmogaus teisių principai – nediskriminavimas, teisė nepatirti prievartos ir smurto – sprendžiant visas problemas, susijusias su „giminės pratęsimu“.
Svarbu pabrėžti, kad reprodukcinė sveikata apibrėžta ne tik kaip medicininis terminas (ligų ar negalavimų, susijusių su reprodukcinėmis funkcijomis nebuvimas), bet ir kaip psichinė bei socialinė gerovės būklė.
Kairo Veiksmų programa nurodė, kad programoje suformuoti principai turi tapti valstybių remiamos reprodukcinės sveikatos bei šeimos politikos pagrindu, tačiau dokumentas nebuvo teisiškai įpareigojantis.
Pekino konferencija
1995 m. metais Pekine surengta Jungtinių Tautų IV pasaulinė konferencija moterų klausimais. Jos metu priima Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma, kuri pasauliui pateikė naują, išsamų veiksmų planą, skirtą socialinei, ekonominei ir politinei moterų pažangai. Reprodukcinių teisių srityje ši konferencija didžiąja dalimi atkartojo Kairo veiksmų programos principus, tačiau praplėtė reprodukcinės sveikatos apibrėžimą. Tokia sveikata apibrėžta ir kaip su seksualumu susijusi fizinė, emocinė ir socialinė gerovė. Kad būtų užtikrinta lytinė sveikata, lytiniuose santykiuose negali būti patiriama jokia prievarta, į seksualumą ir lytinius santykius turi būtų žiūrima pagarbiai, be diskriminacijos.
Kiti dokumentai
Reprodukcinės žmogaus teisės minimos ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) kaip vieną iš smurto prieš moteris formų išskiria priverstinę sterilizaciją ir priverstinius abortus ir, žinoma, įpareigoja konvenciją ratifikavusias šalis užtikrinti, kad tokių moterų teisių pažeidimai jų šalyse nevyktų. tokiuose kaip JT Neįgaliųjų teisių konvencija pabrėžia, kad ir žmones su negalia turi turėti naudotis visomis žmogaus teisėmis, susijusiomis su reprodukcines sveikata, įskaitant gali nuspręsti susilaukti ar nesusilaukti vaikų ir kt.
Apie būtinybę užtikrinti reprodukcines žmogaus teises yra pasisakiusios ir įvairios regionines organizacijos, kaip Europos Taryba, Europos Parlamentas ir kt.
Reprodukcinės teisės Lietuvoje
Sistemiškai vertinant paminėtus dokumentus, reprodukcinės teisės apima du aspektus: teisę į reprodukcinės sveikatos priežiūrą ir teisę į reprodukcinį apsisprendimą. Tai reiškia, jog reprodukcinės teisės yra glaudžiai susijusios su teisėmis į sveikatą ir privatų gyvenimą.
Lietuvoje reprodukcinės sveikatos užtikrinimas reglamentuotas tik vienu įstatymu. Tai yra LR pagalbinio apvaisinimo įstatymas (priimtas 2016 m.), apie kurį buvo diskutuojama nuo 2002 m. Įstatyme numatyta, kad pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tada, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės. Toks gydymas gali būti taikomas tik heteroseksualioms, susituokusioms poroms.
Taip pat yra priimtas LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos (kuriame nustatyta, kad abortas gali būti atliktas iki 12 nėštumo savaitės, jei nėra kontraindikacijų). Pažymėtina, kad Lietuvoje taip pat nėra legalus medikamentinis abortas, nors Pasaulios sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad medikamentinis nėštumo nutraukimas yra saugus, efektyvus ir priimtinas kaip alternatyva chirurginiam metodui, bei šiam metodui reikalingus vaistus yra įtraukusi į būtinųjų vaistų sąrašą. Vienintelis Lietuvoje legaliai prieinamas aborto metodas – chirurginis.
2014 m. LR Seimui buvo pateikti du Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektai, tačiau nė vienas įstatymas svarstytas nebuvo. Iki pat šiol nėra reglamentuotos nei reprodukcinės sveikatos, nei reprodukcinių teisių sąvokos, taigi nėra aiški ir pati valstybės pozicija dėl šių teisių.
2016 m. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino įsakymą „Dėl sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąsias nuostatas“, tačiau programos efektyvumas kvestionuojamas: lytiškumo ugdymą numatyta integruoti į kitų dalykų turinį, kiekviena mokykla turi teisę laisvai pasirinkti, kaip nori įgyvendinti programą, taigi toks principas iš esmės gali nulemti efektyvų programos taikymą. Taip pat nesukurta efektyvi pedagogų rengimo sistema.
Tekstas parengtas Įvairovės ir edukacijos namams kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendinant projektą „Lytiškumo akademija“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.