top of page

Akvilė Giniota. Nepilnamečių seksualumo paradoksas, raidos normatyvai ir suaugusiųjų nerimas

Esame eroje, kuomet dabartinės žinios apie vaikų raidą, diktuoja vaikų auginimo standartus. Graduojame vaikų raidą pagal lenteles, skaičiuojame, kada ko dar negalima arba jau turėtų būti galima iš jų tikėtis: kalbinė raida, fizinė raida, emocinė raida, savireguliacijos raida ir t.t. Koks tokio amžiaus vaikų vidutinis svoris? Kiek vidutiniškai tokio amžiaus vaikai jau geba skaityti? Kada mąstymas iš konkretaus pereidinėja į abstraktų? Šiek tiek nukrypus nuo raidos „normatyvų“ susirūpiname ir siekiame užtikrinti vaikų raidos poreikius. Siekiame jiems padėti augti pilnavertiškais

žmonėmis. Suprantame, kad tinkamai išpildyti raidos poreikiai veda į sveikesnę suaugystę.


Žvelgiant į lytiškąją vaiko raidą situacija kiek kitokia. Mes (kaip visuomenė) mažai ką išmanome apie asmens lytiškąją raidą. Nežinome, kada ko tikėtis. Neįsivaizduojame, kaip atrodo „vidutiniškas“ savo kūno pažinimo ir domėjimosi lytiškumo temomis pasireiškimas vaiko gyvenime.


Apskritai vaikus suprantame kaip nelytiškas asmenybes. Tarsi lyties turėjimo faktas miegotų iki brendimo. Tarsi buvimas vaiku automatiškai blokuotų temas apie lytiškumą vaikams tyrinėjant ir aiškinantis pasaulį.


Nepaisant mūsų, suaugusiųjų, neišmanymo - vaikų lytiškoji raida vis tiek klostosi. Jie mokosi kūno dalių pavadinimų, atpažįsta kūno pojūčius, kas malonu ir ramina, o kas erzina, mokosi apie skirtingas šeimas, apie santykius jose, apie darbų pasiskirstymą. Vienu metu susidomi ir kitų žmonių kūnais, pradeda įvaldyti privatumo idėją, ima paisyti bei gerbti (arba ne) savo ir kito žmogaus ribas. Ima klausti, bet kaip čia tie žmonės atsiranda. O kaip miršta. Iš kur aš. O tu irgi turi mamą ir tėtį? Pradeda

žaisti namus, tėčius, mamas, vaikus, leliukus, vestuves, daktarus ir, galiausiai, butelius ir t.t.


Dalies lytiškosios raidos pasireiškimo, natūralu, nepastebime. Tačiau tai, kas stipriau užslopinta, stigmatizuota mus neretai sutrikdo. Kadangi vaikus suvokiame kaip nelytiškus, jų priartėjimas prie lytiškumo plotmės mums kelia dar per anksti! reakciją. Imame justi pavojų vaikui. Kadangi lytiškoji asmens raida mus baugina, savo reakcijas perteikiame vaikams, tad šie anksti ima suvokti, kad lytiškuose reikaluose reikia augti tyliai ir nepastebimai. Jie ir jos ima augti ten, kur nemato suaugę.


Paauglystės atveju tarsi visuotinai priimame, jog vyksta lytinė branda. Suvokiame, kad jauniems žmonėms tampa aktualūs santykiai. Įsimylėjimas. Pirmosios draugystės. Intymios mintys. Vis dėlto tuo pačiu baidomės minties, kad raidos prasme jaunų žmonių seksualinis smalsumas yra normatyvinis.


Taip bijome jaunų žmonių ir jų seksualumo temos, kad ji mums virsta rizika. Kitaip tariant apie jaunų žmonių lytiškumą (seksualumą) gebame samprotauti tik per rizikos filtrą. Siekiame suvaldyti lytiškai plintančių infekcijų, neplanuoto nėštumo ir (kiek rečiau) seksualinio smurto rizikas.


Taip jaunų žmonių lytiškumas imamas netgi vertinti: rizikingas ar ne. Tarsi negalėtų būti joks kitas arba abu viename. Absoliuti dauguma jaunų žmonių bręsdami susiduria su aibe su lytiškumu susijusių patirčių. Vienas jaunuolis gali lytiškumą patirti ir kaip rizikingą, ir kaip pilnatvę teikiančią savasties dalį. Kalbėdami daugiausiai apie riziką, nevalingai jaunų žmonių lytiškumą imame tapatinti su rizika arba rizikos valdymu. Nebesugebame jaunų žmonių lytiškumo pamatyti kaip itin įvairiapusiško, kur įsimylėjimo pakylėjimas, pirmojo bučinio nerimas ir lytiškai plintanti infekcija

išsirikiavusios greta.


Tokiu atveju mūsų – suaugusiųjų - rizikos valdymas kalba tik apie mūsų nerimą, tačiau ne jaunų žmonių poreikius ir jiems kylantį jų nerimą. Taip, LPI, neplanuotas nėštumas ir seksualinis smurtas bei jų prevencija yra labai svarbi lytiškumo dalis. Tačiau tai tik dalis. Mokėti išvengti rizikų dar nereiškia gebėti sąmoningai ir etiškai (ir maloniai!) patirti lytiškumo individualiu, tarpasmeniniu ir socialiniu lygmenimis. Kaip atsvara lytiškumo siejimui su rizika ir tokios žinutės perteikimui jauniems žmonėms galėtų būti nuoseklesnis ir išsamesni pokalbiai apie savo poreikių atpažinimą, sutikimo davimą ir gavimą bei gebėjimą pasakyti bei priimti „ne“. Taip pat itin svarbus yra malonumo aptarinėjimas. Šis žodis mus baugina, nors jis toks... malonus. Nerimaujame, kad prabilę apie malonumą jaunus žmones paskatinsime pasinerti į besaikio malonumo paieškas. Taip netenkame galimybės apie malonumą pakalbėti kaip apie kančios ir skausmo antonimą. Nei romantiniai santykiai, nei intymūs santykiai mums neturi kelti nei FIZINĖS, nei EMOCINĖS kančios. Neturi kelti skausmo. Malonumą turime atverti ne kaip besaikio pasimėgavimo plotmę, o kaip gebėjimo

įsiklausyti į savo ir kito poreikius. To reikia tam, kad mūsų patirtis būti saugi, sveika ir pilnavertiška. Toks orientyras padės jauniems žmonėms į santykius eiti ne dėl baimės, kad nepatirs ar nesuteiks malonumo, o kaip tik – žinant, jog nemalonias partirtis reikia stabdyti ir tam, kad būtų emociškai ir fiziškai malonu – reikia pasirengimo, savivokos, susikalbėjimo ir darbo.


Siekiant suvaldyti rizikas svarbu nepamesti iš akiračio pačių jaunuolių ir jų gyvenimo patirties. Tam, kad jų raida būtų pilnavertė, tam kad sėkmingai įveikti raidos uždaviniai užtikrintų sveikos asmenybės vystymąsi – privalome jaunų žmonių lytiškumą matyti kaip normatyvinį ir ugdymą organizuoti, atsižvelgdami ir į jų tikrovę. Ne tik į savo nerimą.


Akvilė Giniota - Vilniaus universiteto ugdymo mokslų instituto doktorantė, lytiškumo ugdytoja, socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ paskyros „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja.


Straipsnis yra projekto ,,Įrankių dėžė“ dalis, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.


531 views

Comments


Straipsniai

bottom of page