Trečiajame mūsų eros amžiuje Romos imperijoje gyvenęs vyskupas Šv. Valentinas slapčia tuokdavo jaunuolius, nes tuometinis imperatorius Klaudijus II-asis buvo uždraudęs vedybas, siekdamas užtikrinti savo karių pajėgumą, atribodamas nuo bet kokių emocinių ryšių. Ši trumpa (ir, galimai, išgalvota) istorija leidžia mums suprasti, jog jau prieš kone du tūkstančius metų tarpasmeniniai ryšiai ir emocinis prisirišimas buvo suvokiami kaip itin galinga jėga, daranti įtaką žmogaus veiksmams, o emocinio ryšio įtvirtinimas (šiuo atveju – santuoka) buvo suvokiamas kaip reikšmingas ir siektinas veiksmas. Nors mūsų dienomis mintis apie slaptą santuoką daugumai žmonių kelia juoką ir nesupratimą, tačiau įvairiose kultūrose dar vis yra gaji „nepageidautinų“ ir „nepriimtinų“ santykių samprata – yra šalių, kuriose jauni žmonės neturi galimybės išsirinkti savo partnerio / partnerės ir turi kurti šeiminį gyvenimą tėvų sutarimu, kitose šalyse moterys neturi teisės į partnerio pasirinkimą, o daugelyje pasaulio šalių vienalytės poros neturi jokių teisinių galimybių apibrėžti savo santykius. Neabejoju, kad ir šiais laikais įvairiuose pasaulio kampeliuose rastume žmonių, kurie slapčia „tuokia“ poras, kurios neturi galimybės legaliai įtvirtinti savo ryšio, tačiau šiandien kviesiu pasamprotauti ne apie slaptos santuokos, o apie ryšio, kuris skatina žmones apsibrėžti savo santykį, ir paties santykio esmę.
© Iliustracijos autorė Lauryna Ražanskaitė
Pirmasis svarstymo objektas yra pats jausmas, kuris įsižiebia tarp dviejų žmonių – meilė. Kalbantis apie meilę, pirmiausia verta atskirti dvi dažnai painiojamas sąvokas – įsimylėjimą ir meilę. Įsimylėjimas gali būti apibrėžiamas kaip tie pirmieji drugeliai, kurie pradeda skraidyti pilve pamačius TĄ žmogų. Įsimylėjimas, dažnai, yra trumpalaikė būsena, kurios metu mūsų įsimylėjimo „objektas“ tampa tobuliausiu visatos kūriniu – mes norime su juo / ja leisti visą laiką, klausytis, kalbėtis, mūsų neerzina jokios to žmogaus būdo sąvybės ar elgesio modeliai, jai / jam jaučiame tokią stiprią įvairiapusę trauką, kad atrodo, jog aplink tą žmogų visos pasaulio spalvos, garsai ir vaizdai yra tik blankūs šėšėliai. Ši stipri ir visaapimanti būsena gali ištikti visai netikėtu momentu ir įvairiausiais amžiaus periodais: žaidžiant darželyje, minant dviratį link mokyklos, stovint eilėje prie bandelių ar pirmą dieną atėjus į naują darbo vietą. Įsimylėjimas dažnai yra stipriai obsesyvi būsena, kurią būtų galima lyginti su priklausomybe, tačiau to neverta išsigąsti – tai yra natūralus ir daugeliui įprastas afektas, kuris netrunka ilgai. Hormoniniam disbalansui, dėl įsimylėjimo atsiradusiam kūne, nuslopus, įsimylėjimas dažnai baigiasi, o tada galime pasijusti taip, lyg esame kryžkelėje – pradedame suvokti, jog mūsų žmogus nėra jau toks tobulas (-a), mus gali pradėti erzinti tam tikros jo / jos savybės ar elgesys ir tada tenka sustoti ir pagalvoti „ko gi aš norėčiau dabar?“ Kartais įsimylėjimui pasibaigus suprantame, kad visai nenorime toliau kurti santykio su kitu žmogumi, o kartais pajuntame, kad tai „peraugo į kažką daugiau“. Dažnai tas „kažkas daugiau“ yra apibrėžiamas kaip meilė. Bet kas, visgi yra meilė?
Vientiso apibrėžimo, kas yra meilė rasti nėra lengva. Meilė – yra nevienalytis, labai kompleksinis jausmas. Meilės jausmas dažnai siejasi su prisirišimu, rūpesčiu, pagarba, atsidavimu ir pakantumu. Kone dažniausiai sutinkamas meilės raiškos būdas yra ėjimas į santykį su savo mylimuoju (-ąja). Žinoma, gali nutikti taip, jog meilė yra vienpusė ir antrasis žmogus nejaučia tokių pačių jausmų – šiuo atveju, vienintelis liekantis kelias yra paleisti kitą žmogų, išbūti gedulą (kurį galime jausti tiek po santykių pabaigos, tiek nepavykus jų nė pradėti) ir judėti toliau, tačiau jei mylimasis (-oji) atsako tuo pačiu ir nusprendžiame kurti santykius, reikia nepamiršti fakto, jog tai gali būti ne itin paprasta ir visiškai savaime nesuprantama. Santykiai yra labai įvairūs ir unikalus, tačiau vieni santykiai yra sveiki, o kiti – toksiniai.
© Iliustracijos autorė Lauryna Ražanskaitė
Kalbėdami apie sveikus santykius turime suprasti, kad visi sveiki santykiai pasižymi ganėtinai universaliais, bet labai unikaliai susiformuojančiais ir besireiškiančiais būdais. Pirmoji sveikų santykių „sąlyga“ yra faktas, jog tokius santykius gali kurti tik psichologiškai sveiki, pilnaverčiai ir sąmoningi žmonės, gebantys identifikuoti savo poreikius, atpažinti savo jausmus bei tai išreikšti. Žinoma, kartais santykius kuria dar savęs paieškose esantys žmonės ir tokie santykiai taip pat gali augti ir tobulėti, tačiau abi pusės turi būti sąmoningos, pirmiausia, savo paties unikalumo ir autonomiškumo paieškose.
Kitas sveikų santykių bruožas yra faktas, jog santykiai yra lygiaverčiai. Tai yra kone svarbiausia sveiko ir puoselėjančio santykio savybė. Lygiavertiškumas santykyje reiškia tai, jog abiejų pusių jausmai, emocijos, nuomonės ir poreikiai yra vienodai gerbiami ir saugojami. Lygiavertiškumas santykiuose nusako lygų galios balansą – nei vienas (-a) iš partnerių nėra pranašesnis (-ė) ar reikšmingesnis (-ė) už kitą. Taip pat sveikas santykis turi būti grįstas nuoširdumu ir atvirumu. Svarbu suprasti, kad sklandi komunikacija yra neatskiriama sveikų santykių dalis. Tik išmokę aiškiai reikšti savo jausmus, poreikius ir nerimus bei gebėdami išgirsti kitą, galime formuoti lygiavertį, puoselėjantį ryšį.
Sveiki santykiai nėra įsivaizduojami be aktyvaus sutikimo kultūros. Sutikimas (ang. consent) yra žodinis susitarimas konkretiems intymiems fiziniams veiksmams. Kartais susiduriame su požiūriu, jog jei jau žmonės yra santykyje, sutikimas nebėra reikalingas – manoma, jog pats santykio statusas suteikia pilnas teises į kitą žmogų ir jo autonomiją. Tai nėra tiesa. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo / jos amžiaus, socialinio statuso, lyties tapatybės ar santykio statuso yra autonomiškas (-a) ir vertinga (-as). Nė vienas svetimas ar pats artimiausias žmogus neturi jokios teisės į kito žmogaus kūno autonomijos pažeidimą. Tam, kad santykiai iš tiesų būtų sveiki ir lygiaverčiais, abiejų žmonių ribos visada privalo būti gerbiamos, o gilinimasis į tai, kas partneriui (-ei) yra malonu gali ne tik padėti megzti artimą intymų, bet ir gilesnį emocinį ryšį.
Taigi, šių universalių tiesų, kuriomis turėtų pasižymėti kiekvienas sveikas santykis, unikali raiška kiekviename ryšyje yra labai įdomi, daug klausimų, pamokų, džiaugsmų ir nerimų atnešanti kelionė, kuri niekada nesibaigia, tačiau tokia aktyvi meilės raiška, grįsta nuoširdžia komunikacija, pagarba ir lygiavertiškumu, leidžia mums būti labai laimingais.
© Iliustracijos autorė Lauryna Ražanskaitė
Žinoma, ne visada viskas būna taip gražu ir emociškai saugu, kartais net ir dėl meilės prasidėję santykiai pavirsta labai nemalonia ir skaudinančia patirtimi. Santykius, kurie neatitinka sveikų santykių apibrėžimo, kuriuose abu ar vienas (-a) iš partnerių nesijaučia saugiai vadiname toksiniais. Konkrečiai įvardinti aiškius toksinių santykių požymius yra neįtikėtinai sunku, nes kaip ir sveikas, taip ir toksinis santykis yra labai unikalus ir kiekvienu atveju skirtingas, tačiau yra tam tikrų ženklų, vadinamųjų raudonųjų vėliavų, kurias atpažįstant galima pastebėti, jog vienas ar kitas santykis nėra sveikas.
Visi ženklai, susiję su toksinių santykių identifikacija, yra vienokio ar kitokio smurto atspindžiai. Jei vienas (-a) iš partnerių fiziškai, emociškai ar seksualiai smurtauja prieš kitą – santykio tęsti negalima. Tiesa, dauguma geba atpažinti fizinį smurtą, nes tai yra kone vienintelė smurto rūšis, apie kurią tiesiogiai kalbamasi su žmonėmis nuo pat mažumės, tačiau tiek seksualinis, tiek emocinis smurtas yra sunkiau atpažįstamas. Paradoksaliai skamba, kad seksualinį smurtą atpažinti sunku, tačiau tai yra tiesa, ypatingai, kai kalbama apie šeiminį ryšį. Dažnai girdimos frazės „blogas seksas“ arba „nesusikalbėjom“ yra seksualinio smurto normalizavimo apraiškos. Joks seksualinis veiksmas, kuris kelia fizinį ar emocinį skausmą negali būti pateisinamas, net jei tai vyksta šeimoje.
Emocinis smurtas, kuris dažnai reiškiasi labai subtiliais ir sunkiai pastebimais būdais, yra dar viena itin opi problema, su kuria susiduria žmonės, atsidūrę toksiniame santykyje. Emocinis smurtas turi daug spalvų – jis gali reikštis manipuliacija (pvz., kai mylimasis / mylimoji teigia, jog jo / jos nemylime, jei nedarome to, ko jis / ji nori tuo metu), staigia ir kardinalia nuotaikų kaita be aiškios priežasties (pvz., kai vieną akimirką žmogus yra euforiškai laimingas (-a), o kitą – labai piktas (-a) ar liūdnas (-a)), perdėta kontrole (pvz., kai norima žinoti visus slaptažodžius), žeminiminu, užgauliojimu ar kitokiais veiksmais, kurie priverčia mus jausti emocinį skausmą, kančią, nevisavertiškumą bei kitus neigiamus jausmus.
Labai svarbu suprasti, kad ir sveikuose santykiuose kartais pasitaiko neigiamas emocijas keliančių situacijų, tačiau esminis skirtumas tarp sveiko ir toksinio ryšio yra šių situacijų dažnis ir sprendimo būdai. Jei atsidūrę konfliktinėje situacijoje žmonės geba vienas kitą išgirsti, suprasti ir atjausti – viskas yra gerai, toks santykis yra sveikas, o problemos gali būti sprendžiamos. Tačiau, jei konfliktai vis kartojasi, partneriai / partnerės negirdi vienas kito / viena kitos, atsiranda stiprūs neigiami jausmai, fizinio ar seksualinio smurto apraiškos – tai nebėra gerai ir tokius santykius reikia nutraukti.
Santykių pradžia dažniausiai yra viena nuostabiausių gyvenimo patirčių, o santykių pabaiga kone visada yra sudėtingas ir daug laiko pareikalaujantis procesas. Ir kad ir kaip banalu būtų tai teigti, visgi, laikas yra geriausias vaistas. Nutrūkus santykiams turime leisti sau gedėti, išjausti visus kylančius jausmus, suprasti, kad esame vertingi (-os) ir svarbūs (-ios) tokie (-ios) kokie (-ios) esame ir duoti sau tą brangų gabalėlį laiko, kurio reikia tam, kad vėl galėtume tvirtai eiti gyvenimo takučiu. Tiesa, kartais gali būti per sunku būti vienam / vienai, tokiu atveju visada galima kreiptis pagalbos į savo artimųjų ratą ar specialistus, kurie palaikys ir pabus šalia tuo metu, kai mums yra sunkiausia.
Na ir pabaigai, norėčiau visiems ir visoms palinkėti, pirmiausia, išmokti mylėti ir gerbti save, užmegzti sveiką santykį su savo kūnu ir emociniu pasauliu tam, kad atėjus tinkamam žmogui būtų paprasčiau ir mieliau megzti sveikus, lygiavertiškus, puoselėjančius bei saugius santykius. Ir ačiū visiems šių dienų valentinams ir valentinoms, kurie (-ios) slapta (arba visai ne!) pripažįsta ir gerbia visokius skirtingus ir įvairius, bet tiek pat vertingus ir gražius, santykius.
Rūta Pučaitė, lytiškumo ugdymo lektorė, Įvairovės ir edukacijos namų advokacijos koordinatorė. 2021 vasario 12 d.