Neretai pradinių klasių mokytojos(-ai) gėdijasi klasėje pasakyti lytinių organų pavadinimus. Pedagogai kviečiasi medicinos darbuotojus ir taip išsigelbėja nuo nepatogumo dėstant pamoką apie žmogaus anatomiją, išsisuka nuo tokių žodžių kaip vulva, makštis, sėklidės, varpa ar krūtys tarimo.
Ir literatūroje, ir gyvuose pasakojimuose girdime, kaip anksčiau mergaitės apie menstruacijas sužinodavo tik joms prasidėjus. Kiek streso tai sukeldavo. Vis dėlto akivaizdu, kad šių dienų mokykloje dar turime šio konservatizmo tradicijų. Apie tai, kokia įvairiapusė lytis ir jos raiška, nekalbama greičiausiai viliantis, kad moksleiviai gyvena ir vystosi dėstomų mokyklos dalykų burbule. Užmirštama, jog asmens lytiškumas ir seksualumas, nepriklausomai nuo to, apie jį diskutuojama, ar ne, vis tiek reiškiasi. Tad kyla retorinis klausimas: kodėl nepalengvinti moksleivių gyvenimo ir nepadėti šiems geriau suprasti save, aplinkinius, visuomenės reikalavimus, eskaluojamus stereotipus, istorinį lyties kontekstą ir, be abejo, iš to kylančias grėsmes?
Naujai Lietuvoje priimta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa yra kompromisinis Bažnyčios ir šiuolaikinės visuomenės poreikių variantas. Ši idėja apie kompromisiškumą skamba paradoksaliai.
Svarstydama apie išeitį, atsigręžiau į pavyzdine laikomą Suomijos švietimo sistemą ir išanalizavau dar šį rudenį pasirodžiusias gaires mokytojams apie lyčių lygybės ugdymą. Jos suteikia informacijos apie stereotipus, socialiai konstruojamą lytiškumo sampratą, kuri nėra ir negali būti nei apibrėžta, nei pastovi, o, atvirkščiai, kinta ir visuomenės, ir individo raidoje. Dokumente taip pat pateikiama šalies situacijos analizė, argumentuojamas lygybės ugdymo reikalingumas.
Suomijos mokytojams pateikiamoje metodikoje kalbama apie tai, kad faktinė lygybės padėtis šeimoje, giminėje ir visuomenėje įvairiais būdais formuoja ir asmens patirtį mokykloje. Nuo pat gimimo auga vaiko suvokimas apie lytį bei lyčių galių struktūrą, hierarchiją ir galimybes. Vaikas perima matomus lyčių vaidmenis. Todėl auginančiųjų ir mokytojų užduotis – suteikti žinių ir ugdyti supratimą bei gebėjimus apie tai, kaip sąmoningai kurti lygybę.
Pedagoginėse Suomijos diskusijose kyla panašūs klausimai kaip ir Lietuvoje. Ar mergaitės labiau skatinamos siekti gerų rezultatų? Kodėl netgi geresni jų rezultatai nesuteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir nepadrąsina imtis lyderystės? Kodėl mergaitės mažiau savimi pasitiki matematikoje, nors jų ir berniukų pasiekimai tokio pat lygio? Ar mokykloje suvokiami skirtingi berniukų ir mergaičių raidos ypatumai ir ar ugdymo procesas organizuojamas į tai atsižvelgiant? Ar berniukai, neraginami susidurti su sunkumais, vienokiu ar kitokiu būdu to neįsisavinę, socializuojasi taip, kad tampa „nemokančiaisiais“, „keleiviais be bilieto“? Kaip jie gali būti priimti į berniukų gretas ir tuo pačiu būti sėkmingi mokiniai? Ar asmeniui mokykloje galima atvirai būti transseksualiu arba teigti, jog nesijaučia esantis nei berniukas, nei mergaitė? Ar priekabiavimo baimė iš dalies paaiškina studijų ir darbo krypčių segregaciją?
Esminė idėja ta, kad kiekvienas privalo turėti teisę nuspręsti, kokia mergaitė, moteris ar koks berniukas, vyras ji(s) yra, o galbūt yra translytis, už/tarp moteriškumo ir vyriškumo ribų. Lyties suvokimas gali keistis įvairiuose gyvenimo laikotarpiuose, lytinė tapatybė yra įvairių savybių visuma. Kiti turi gerbti asmens patirtį ir įsisąmoninti, kad kiekvienas asmuo yra tas žmogus, kuris geriausiai save supranta. Tad lyčių aspektu apsišvietęs mokytojas geba paremti mokinį įvairiais lyties suvokimo etapais. Priėmimas to, kokia įvairiapusė yra lyties kategorija, padeda praplėsti įsivaizdavimą, kokiais žmonėmis, mergaitėmis ir berniukais, vyrais ir moterimis ar translyčiais asmenimis galime būti. Siauras ir normatyvus supratimas kelia tokias problemas kaip patyčios, atskirtis, vienišumas, mokyklos metimas, diskriminacija, savižala ar netgi savižudybė.
Vienų vaikų patirtis apie savo lytiškumą netelpa į binarinę (dvipusę) lyčių struktūrą. Neretai vaikai išgyvena periodus, kai jie mano esantys skirtingos lyties, kitaip tariant, jas išbando. Paprastai tokie vaikai suprantami kaip berniukiškos mergaitės ar mergaitiški berniukai. Kitų vaikų nesijautimas pagal aplinkinių matomą/biologinę lytį yra stipresnis ir pastovesnis. Ne visi neįprastai lytį suvokiantys vaikai užaugę jaučia priešpriešą. Ne visi transseksualūs asmenys vaikystėje patiria lyties prieštaravimų. Tad, kai mokinio lyties išraiška neatitinka standartų, svarbu, kad jo savijauta būtų vertinama, palaikoma, o galimų patyčių išvengiama.
Logiška, kad tam, jog mokinys būtų sąmoningas šiuo klausimu, pirmiausia sąmoningu turi būti mokytojas. Suomių mokytojams siūlomose gairėse kalbama apie lyčių aspektu nuovokų mokytoją, kuris supranta būtinybę perprasti stereotipus bei jų daromą poveikį aplinkai, individui, elgesiui. Kai apie lytį ir jos konstruktą mokykloje nekalbama arba laikomasi neutralumo pozicijos, susidaro palanki terpė nelygybei. Tad mokytojas ir pats ugdymas siekia atpažinti ir dekonstruoti su lytimi, lytiškumu susijusius visuomeninius ir kultūrinius konstruktus, taip pat nuosekliai kuria lyčių lygybę. Gairėse teigiama, jog sąmoningumas lyčių aspektu yra viena profesionalaus mokytojo savybių.
Akvilė Giniotaitė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo ekspertė, Vilniaus universiteto edukologijos doktorantė. 2017 sausio 9d.
Parengta pagal www.manoteises.lt