Kaip rengimas šeimai telpa lytiškumo ugdyme?

Pastaruoju metu netyla kalbos apie tai, jog su moksleiviais mokyklose yra mažai kalbama apie rengimą šeimai (viena iš Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos dalių), o vietoje to, neva, yra koncentruojamasi į ankstyvąsias intymias patirtis, apsaugos priemones, reprodukcinę sveikatą ir kt. Bet ką konkrečiai reiškia rengimas šeimai? Nuo ko tai prasideda ir ar yra būdas pamatuoti jauno žmogaus pasirengimo šeimai „lygį“?


Dažnai rengimas šeimas yra prilyginamas pasiruošimui turėti vaikų, tačiau šeima yra kur kas platesnė sąvoka. Turbūt sutiksite, kad bet kokia šeimos forma, nepriklausomai nuo vaikų kiekio ir /ar partnerių asmeninių savybių prasideda nuo artimo, pagarbaus, saugaus ir lygiaverčio santykio su kitu žmogumi. Tik toks santykis gali užtikrinti erdvę, kurioje nėra jokios formos smurto, abu žmonės jaučiasi fiziškai ir emociškai saugiai ir, nusprendus turėti vaikų, yra pajėgūs užtikrinti visų vaiko poreikių įgyvendinimą. Tiesa, tai nėra paprastas įgūdis, kurį kiekviena(-s) turime vos tik gimusios(-ę) – žmonės, augę emociškai saugioje aplinkoje pradeda suprasti saugumo ir nuoširdaus ryšio su kitu žmogumi mezgimo svarbą dar vaikystėje, tačiau taip pasiseka ne visiems ir dalis mūsų turi mokytis saugiai, lygiavertiškai ir pagarbiai būti santykyje jau užaugę. Be to, kartais visai neteisingai įsivaizduojame, kad klausimai apie santykius atsiranda tik tada, kai sutinkame kitą žmogų, su kuriuo / kuria norime kurti artimą ryšį, tačiau iš tiesų viskas prasideda nuo konkretaus asmens – savęs paties (-čios). Išmokę kurti sveiką, pagarbų ir saugų santykį su savimi, mes galime tai perkelti ir į bendravimą su kitais.


Vienas pagrindinių įgūdžių, kurio turėtume mokytis nuo pat mažumės – saugumo už(si)tikrinimas, ribų ir poreikių atpažinimas ir įvardijimas. Kodėl tai atskiros sąvokos? Kadangi ne visuomet visi ir visos augome tokioje aplinkoje, kur mūsų ribos buvo gerbiamos, o neretai galėjome girdėti, kad negalima vienaip ar kitaip elgtis, nes bus „negražu“ ar „nemandagu“. Taigi net ir nemaloniose situacijose, pavyzdžiui, kai tampydavo kasas, keldavo sijoną ar prabėgant trenkdavo per privačias kūno vietas – buvome mokomi ir mokomos priimti tai kaip simpatijos rodymą. Ir visgi – kaip svarbu nuo pat mažumės ugdyti suvokimą, jog nemalonių jausmų ir / ar skausmo sukėlimas kitam žmogui – nėra simpatijos rodymas, ir tuo pačiu gebėjimą simpatiją rodyti priimtinais būdais, pavyzdžiui – sukaupiant drąsą ir pasakant žodžius „Tu man patinki“. Tai padėtų suprasti, kad mano ribos yra gerbiamos ir mano saugumo poreikis yra atliepiamas, ir priminti, kad visi ir visos turime savo ribas, kurias peržengus tiek emociškai, tiek fiziškai, galime jaustis nepatogiai ar nemaloniai. O kartu mokytis garsiai apie tai pranešti kitam patikimam žmogui: juk tiek jauni, tiek suaugę žmonės vis dar susiduria su eile įvairių jausmų (gėda, nepatogumu, nenoru įžeisti, baimės pasirodyti ne taip, kaip norėjosi, baimės būti paliktiems / paliktoms ir kt.), kuriuos sutinka bandant sustabdyti kitą žmogų ar pasakyti jam / jai apie netinkamus veiksmus. Tad atrodytų tokie maži žingsneliai gali padėti ugdyti pozityvesnį savęs priėmimą ir sukurti stipresnį pagrindą tarpusavio santykiams su kitu žmogumi bei užtikrinti žalingų santykių prevenciją.


Tiek kalbant apie draugiškus, tiek apie romantinius santykius, galime kurti ir puoselėti sveikus, saugius ir lygiavertiškus santykius, tačiau galime pakliūti ir į žalingus santykius, kurie gali būti perkelti ne tik į suaugystę, bet ir į laikotarpį, kai priimame atsakomybę su mylimu žmogumi kurti šeimą. Kuo gi šie santykiai skiriasi? Sveiki santykiai – mus augina iš vidaus, žalingi – priverčia abejoti, nepasitikėti savimi ir kitu žmogumi, tačiau kartais mes galime net nesuprasti esantys ar esančios tokiuose santykiuose. Ypatingai, kai dar esame jauni ir jaunos ir tik pradedame kurti artimus santykius su kitu žmogumi.


Tad yra keletas „raudonų lempučių“, kurios gali padėti susigaudyti, apie kokius santykius kalbame:

  1. Jeigu tiek emociškai, tiek fiziškai jaučiuosi nepatogiai prie konkretaus žmogaus – tai gali rodyti, jog bendravimas ir buvimas šalia kelia įtampą, o sveikuose santykiuose įtampos neturi būti.

  2. Jeigu yra naudojama pasyviai agresyvi komunikacija arba manipuliacija, kurias kartais yra sunku atpažinti. Vienas iš tokių pavyzdžių dažnai sutinkamas romantinių santykių kontekste: „Jeigu tu mane myli, tai... (neisi su draugais į parką, nesusitiksi su draugais, nekalbėsi su ta mergina ar tuo vaikinu ir t.t.)“, na ir draugiškų santykių kontekste: „Jeigu tu priklausai mūsų grupei, tai tu...“. Nors atrodytų, kad tai galime girdėti dažnai, tačiau tokie pareiškimai gali vesti prie neapgalvotų ir pavojingų sprendimų ir patirčių, kurioms dar nesame pasiruošę (-usios).

  3. Viena iš žalingų santykių „raudonų lempučių“ – kontrolė santykiuose. Kai mano partneris ar partnerė nori sužinoti telefono slaptažodį, kad galėtų sekti su kuo susirašinėju, kontroliuoti ir žinoti, kur esu kiekvieną minutę ar suplanuoti mūsų bendrą laiką taip, kad nebūtų erdvės susitikimams su draugais.

  4. Ir be abejo, jau nekalbame apie psichologinį, fizinį, ekonominį ir seksualinį smurtą, kuris gali atsirasti ir jaunų žmonių santykiuose, nes dar vis yra sutinkama požiūris, jog „jeigu myli – pakentėsi“. Taip negali būti!

Norisi priminti, kad nesvarbu kokie santykiai bebūtų – juose nei vienas neturi kentėti. Santykiuose turėtume jaustis jaukiai, saugiai ir užtikrintai. Sveikų ir žalingų santykių atpažinimas, bruožų įsivardijimas ir žinojimas, ką daryti pakliuvus į žalingus santykius gali padėti jaunam žmogui ugdyti gebėjimą puoselėti sveikus, lygiavertiškus, pagarbius santykius su kitu žmogumi, kuriuos vėliau, atėjus laikui, pasidalijus atsakomybėmis ir savo noru galima perduoti ir į kuriamą šeimą.


Tad atsakant į klausimą – ne, nėra būdo, galinčio „pamatuoti“ žmogaus pasirengimo kurti šeimą „lygį“, tačiau svarbu suprasti, kad bet kokia šeima prasideda nuo saugaus, pagarbaus, palaikančio, lygiavertiško santykio su savimi ir kitu žmogumi kūrimu. Svarbu prisiminti, kad ir kokią šeimą jauni žmonės ateityje kurtų (priimant ir tai, jog ne visi jauni žmonės ateityje kuria šeimas), viskas prasideda nuo jausmų, emocijų (iš)raiškos, savęs pažinimo ir priėmimo. Taip pat prisiminti, kad skausmo ar nemalonaus jausmo sukėlimas kitam žmogui – nėra simpatijos rodymas. Supratimo, kad kiekvienas ir kiekviena mūsų turime teisę į žodį „ne“ ir jeigu aš girdžiu, kad man yra sakomas šis žodis – sustoju daryti viską, ką planavau daryti. Atsižvelgimo į savo partnerio / partnerės, draugų ar draugių ribas ir jų išlaikymą, atliepimą. O vienas svarbiausių dalykų bet kokiame santykyje yra kalbėtis ir girdėti, kad padėtų išvengti interpretacijų ir aiškiai bei tiksliai suprasti, ką sako mūsų partneriai ar partnerės. Ir pagaliau suprasti, kad ne forma, o turinys padaro šeimą stipria ir tvirta.


Lina Januškevičiūtė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ mokymų vadovė, žmogaus teisių edukatorė. 2021 birželio 2 d.


Komentaras yra projekto „Lytiškumo akademija“, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo, dalis.



Straipsniai