Kada nebus 13-mečių mamų?

Lietuvoje trūksta lytinio raštingumo – daug žmonių tiki mitais, sako lytiškumo ugdymo ekspertė Vilma Gabrieliūtė. Todėl žinia, kad 13-metė, net nesusivokusi esanti nėščia, stovykloje pagimdė kūdikį, jos nenustebino – greičiau nuliūdino ir sukėlė pyktį. Vis dar neapsaugome vaikų nuo seksualinio išnaudojimo ir menkai suteikiame mokslu grįstos informacijos apie lytiškumą, įsitikinusi VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ direktorė.

Kalbėdama su portalu 15min, ji atkreipė dėmesį, kad viešumoje nekvestionuojama vyro – kūdikio tėvo – atsakomybė, kaip ir valstybės, kuri vis dar neparengė nuoseklios lytiškumo ugdymo programos. Kaltė tokiais atvejais paprastai verčiama pastojusiai mergaitei, net jei ji – vos 12 ar 13 metų vaikas. Interviu 15min V.Gabrieliūtė pasakoja, kodėl lytiškumo ugdymas svarbus nuo ankstyvos vaikystės, kad tai nėra „palaido elgesio“ skatinimas, kodėl to pasimokyti pravartu ir tėvams. Mokslu grįstas ir amžių atitinkantis lytiškumo ugdymas ne tik stiprina savivertę, bendravimo įgūdžius, pagarbą partneriui, bet ir apsaugo nuo seksualinio išnaudojimo.



Lytiškai neraštinga tauta


– Per Lietuvą nuskambėjo žinia, kad 13-metė stovykloje pagimdė vaiką. Skelbiama, kad apie nėštumą nežinojo ne tik tėvai, bet ir pati paauglė. Kokių minčių tai sukėlė?


– Ši žinia nenustebino, tačiau labai nuliūdino ir sukėlė pyktį, nes iškart kilo minčių, kad vis neapsaugome vaikų nuo seksualinio išnaudojimo, kaip menkai vis dar užtikriname mokslu grįstos informacijos lytiškumo temomis prieinamumą.


Iš darbo su suaugusiais ir paaugliais lytiškumo ugdymo srityje patirties galiu pasakyti, kad esame labai lytiškai neraštinga tauta. Nustebtumėte, jei pradėčiau vardinti mitus, kuriais žmonės tiki: pradedant nuo to, kaip atsiranda vaikai, kas padeda išvengti nėštumo, bei baigiant tuo, kas turėtų patikti moterims lytinių santykių metu.


– Kodėl vaikai gimdo vaikus? 17-metė galbūt jau yra „ant ribos“, bet 13-metė? Reiškia, lytinį gyvenimą ji galėjo pradėti ir 12 metų. Smalsumas? Pasekmių nesuvokimas? Kitos pusės (dažnai – vyresnės) galia? Ar galima viską nurašyti vien švietimui? Paaugliai turbūt yra girdėję, kad rūkyti nėra sveika, bet pabandyti vis tiek smalsu…


– Gyvename itin seksualizuotoje kultūroje, kurioje normalizuojamas seksualinis priekabiavimas ir smurtas. Ne tik vaikai ar paaugliai, bet ir suaugusieji neturi įgūdžių atpažinti seksualinį priekabiavimą, o dažnas ir pateisina tokį elgesį, dažnai susiedamas su moters „nepadorumu“, netinkama apranga, buvimo vieta.

Taip vadinamas aukos kaltinimas vis dar labai gajus Lietuvoje, ir privačioje, ir viešoje erdvėje vis dar laikomas norma. Tokias nuostatas sėkmingai palaiko lyčių stereotipai: jau nuo pat mažens vaikai girdi žinutes, ko tikimasi iš berniukų, ko tikimasi iš mergaičių. Labai anksti mergaitėms priskiriame su grožio bei seksualumo standartais susijusius lūkesčius, reklamose matome ir sudaiktinamas bei seksualizuojamas moteris. Jau pradinukės stengiasi atitikti lūkesčius: atrodyti ar elgtis seksualiai, kad ir ką tai reikštų. Berniukai girdi tas pačias žinutes, kaip galima elgtis su moterimis, o jei dar pridėsime „seksualumo“ pamokas pornografijos puslapiuose, gausime vyro paveikslą, kuris įsitikinęs, kad moters „ne“ nieko nereiškia, kad galima prieš ją naudoti prievartą, kad yra pateisinami santykiai su nepilnamete ir t.t.


Jei pastebėsite, ir viešajame diskurse nekvestionuojame vyro (kūdikio tėvo) atsakomybės, nematome valstybės, kuri vis dar neparengė nuoseklios lytiškumo ugdymo programos, atsakomybės, mūsų kaltinančios akys nukreiptos į mergaitę, net jei tai dvylikos ar trylikos metų vaikas.


– Ar lytiškumo ugdymas yra pagrindinis (vienintelis?) išsigelbėjimas nuo tokių situacijų? Kaip jis vyksta pas mus? Ne vienas turbūt įsivaizduoja, kad bus sekso, pozų, skatinimo pabandyti..


– Labai sudėtinga suprasti, kodėl mokslu grįstas lytiškumo ugdymas (verčiama iš angl. sexuality education) vis dar taip mistifikuojamas, kai tai yra pagrindinė prevencinė priemonė apsauganti vaikus nuo seksualinio smurto, suteikianti įgūdžius kurti lygiaverčius santykius. Lytinio švietimo sąvoka yra tokia siaura, kad ji praktiškai neturėtų būti vartojama, nes patenka po lytiškumo ugdymo konceptu. Jei lytinį švietimą suprantame kaip informaciją, susijusią su reprodukcine sveikata, apsaugos priemonėmis, vis tiek šios temos turi būti pristatomos turint omenyje socialinį kontekstą.

Dažnai komentaruose socialinėse medijose matau norą atskirti dvi koncepcijas, tarsi vieni skatina „palaidą elgesį“, kiti skatina susilaikymą. Nė vienas įsivaizdavimas nėra tai, koks turėtų būti lytiškumo ugdymas: mokslu grįstas, pritaikytas pagal amžių, nuoseklus. Ši koncepcija apima ir savivertės didinimą, ir bendravimo įgūdžius, pagarba ir lygiaverčiu požiūriu grįstų santykių puoselėjimą bei, žinoma, amžiui pritaikytą informaciją. Šiuo metu Lietuvoje nėra paruoštų specialistų, nėra užtikrinama ugdymo kokybė. Užsiėmimai, kuriuose kalbama tik apie brendimą ar reprodukcines žmogaus funkcijas, nėra pakankami, o kartais net ir žalingi (referuoju į žaismingai pristatomą programą, kurioje moters kūnas vaizduojamas kaip viešbutis, o berniukai žaidžia agentus, imituodami apvaisinimą).


Lytiškumo ugdymas turi vykti saugioje aplinkoje, kurioje vaikai gali reflektuoti savo patirtis, mokymo metodai, kurie žemina, baugina, ar įtvirtina lyčių stereotipus, nėra tinkami. VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ komanda, vesdama užsiėmimus moksleiviams, daugiausiai dėmesio skiria būtent tarpasmeninių santykių kūrimui, ir čia tenka pirmiausia kritiškai įvertinti jau susiformavusias nuostatas, susijusias su lytimi. Moksleiviams svarbu žinoti, kad ir vaikinai, ir merginos turi teisę pasakyti „ne“, mokėti nubrėžti savo ribas, gebėti iškomunikuoti savo poreikius, išgirsti kito žmogaus jausmus.

Kadangi vaikams didelę įtaką daro media (reklamos, „YouTube“, „TikTok“), svarbu didinti gebėjimus kritiškai vertinti pateiktą informaciją ir vaizdą, didinti atsparumą, kalbėti apie tai, kaip saugiai bendrauti internete, kokią įtaką daro pornografija. Vaikų amžius, kai jie pirmą kartą susiduria su netinkamu seksualiniu turiniu, ankstėja. Kadangi tėvai nėra pasiruošę kalbėti šiomis temomis, vaikai lieka vieni su patirtais jausmais, lieka vieni nuspręsti, koks elgesys yra tinkamas. Todėl jau dešimtmečiai vaikai turi žinoti ne tik kaip veikia žmogaus anatomija, bet ir suprasti, kas yra lytiniai santykiai.

Su vaikais nereikia kalbėti apie sekso pozas, bet reikia, kad jie žinotų, jog heteroseksualūs lytiniai santykiai yra vienas iš būdų susilaukti vaikų, jog svarbu, kad jie vyktų tarp suaugusių žmonių, su abiejų sutikimu, užtikrinant jų saugumą bei tuomet, kai jau abu asmenys yra pasiruošę priimti galimas pasekmes bei geba tarpusavyje kalbėtis šiomis temomis. Paaugliams dažnai šis argumentas yra svarbus – jei kalbėtis apie lytinius santykius bei apsaugos priemones su savo mergina/vaikinu yra gėda, reiškia, ir intymumui dar per anksti) Malonumo tema irgi yra tabu, nes vis dar normalizuojama skausminga patirtis. Tačiau paaugliai turi žinoti, kad intymi patirtis turi būti maloni abiems partneriams, vykti su sutikimu, vis perklausiant, atsižvelgiant ir į kitą, kad bet kuriuo metu galima sustoti: bučiuoti, glamonėtis, jei kažkuriam nebepatinka tai, kas vyksta. Turime parengę metodines rekomendacijas šia tema, vedlį tėvams rasite čia.

Pamokos prasideda šeimoje


– Kodėl lytiškumo ugdymas toks svarbus ir prasideda ne paauglystėje, o daug anksčiau?


– Lytiškumo ugdymas negali būti tik viena pamoka per metus. Visi vaikai turi išmokti aiškiai ir garsiai pasakyti, kas jiems nepatinka, lygiai taip pat išmokti išgirsti, ką sako kitas žmogus, ir sustoti. Visa tai galioja bet kokiam mūsų įsivaizdavimui, kad kitam gali patikti ar kad jis nori dabar būti apkabintas, pakutentas, pabučiuotas. Kol mes negavome atsakymo „taip“ į klausimą: „Ar galiu Tave apkabinti?“, tol nežinome, ko žmogus nori.




Pirmosios pamokos prasideda šeimoje ir tęsiasi darželyje bei mokykloje. Išmokę apatinių drabužėlių taisyklę vaikai supranta, kad niekas neturi teisės prašyti parodyti ar liesti jų privačių kūno dalių. Išmokę brėžti ribas, išmoksta ir kaip pasitraukti iš situacijos, kuri nėra maloni, ir žino, kad tai nėra jų kaltė, o kad su jais elgiasi netinkamai. Tai yra itin svarbios pamokos, kurių, jei neišmokome vaikystėje, turime išmokti dabar, nes mes vis dar taikstomės su seksistiškos aplinkos diktuojamomis sąlygomis.


– Ar lytiškumo ugdymo nereikėtų ir tėvams? Paaiškinimo, kada ir kaip apie tai kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais, kaip suprasti, kad jau vyksta kažkas nepageidautino, bet dar galima užkirsti kelią blogesnėms pasekmėms?


– Dažnai susimąstau, kodėl tiek daug pasipriešinimo lytiškumo temoms būtent iš tėvų? Matau, kad tiems, kurie nepalaiko lyčių lygybės principų, ir lytiškumo temos atrodo nereikalingos, nes lytiškumo ugdymas keičia nuostatas, netoleruoja smurto. Juk ne vienam tuomet reiktų atsisukti į savo šeimą ir pradėti pamatyti, kad ne dėl išgerto bokalo, o dėl įsitikinimo, kad galima, partneris staiga tampa agresyvus prieš pačius artimiausius žmones. Tuomet juk reikėtų pripažinti, ir kad tokie lytiniai santykiai šeimoje, kur neatsižvelgiama į abiejų partnerių poreikius, visgi yra ne „moters pareiga“, o seksualinis smurtas. Kita vertus, beveik visų šiuo metu gyvenančių kartų galvose seksualumas yra siejamas su paslaptimi ir tuo, apie ką geriau nekalbėti. Pastebiu, kad dažniausiai ši baimė siejama su kontrole, tiksliau, baime, kad kažko nesukontroliuosime, dažniausiai – vaikų, dukrų, žmonų.

Per seminarus tėvams į mokymų pabaigą pradedame juokauti, kad iš tikrųjų į seminarą atėjome ne išmokti, kaip kalbėti apie lytiškumą su vaikais, o kaip patiems jaustis šiose temose patogiau. Persvarstyti savo patirtis ir kurti kitokius santykius nėra paprasta, bet, patikėkite, verta. Iš tėvų girdžiu, jog jie nenori, kad jų vaikams lytiškumas asocijuotųsi su gėda ar nepatogumu, nenori, kad jų vaikai būti įsprausti į tradicinius lyčių vaidmenų rėmus, kurie užprogramuoja nelygiavertišką santykį. O juk ir iš tikrųjų lytiškumo ugdymas suteikia įrankius geresnei komunikacijai tarp partnerių, leidžia priimti informuotus sprendimus, nuspręsti, ar, kada ir kiek norima vaikų, o svarbiausia – įgalina jauną žmogų atskirti sveikus nuo toksinių santykių, meilę nuo prievartos.


Tėvai registruojasi į seminarus, nes nori gauti atsakymus į tai, kaip atsakyti į vaikų bei paauglių klausimus, kaip sureaguoti tam tikrose situacijose. Kai tėvai klausia, kaip užtikrinti, kad vaikai nepradėtų lytinių santykių per anksti, kviečiame susimąstyti, kad pirmiausia jūs esate pavyzdys, iš ko vaikai mokosi komunikacijos tarpusavyje, pagarbos. Atkreipkime dėmesį, kokias žinutes siunčiame sūnums apie mergaites, ar pateisiname agresyvų vaikinų elgesį, ar visus vaikus išmokome gauti sutikimą. Turbūt negalime visko nuspėti, tačiau ką mes galime padaryti, tai būti prieinami vaikams kalbėtis visomis su lytiškumu susijusiomis temomis.


Pokalbiai apie lytinius santykius neskatina vaikų smalsumo išbandyti, o suteikia žinių ir įgūdžių, būtinų išvengti nepageidaujamų pasekmių ar elgesio. Peržvelkime savo santykių su vaikais kokybę, nes vaikai, kurie yra mylimi, matomi, pripažįstami, girdimi, gerbiami, kurių aukšta savivertė, rečiau pradeda ankstyvus lytinius santykius, rečiau taikosi su netinkamu elgesiu, geriau atpažįsta ir seksualinį priekabiavimą. Informacija, žinojimas, galimybė aptarti rūpimus klausimus ir išdiskutuoti, o ne bauginimas ir žeminimas yra veiksmingiausia prevencija.


– Kiek šito reikia mokytis? Vaikų besilaukiantiems tėvams organizuojami gimdymo kursai, bet vaikai gimsta ir be jų. Galima konsultuotis su seksologu, bet abiem pusėms malonūs lytiniai santykiai gali įvykti ir be patarimų. Gal čia – panašiai?


– Pamenu, kaip dar būdama moksleive jaučiau didelį pasipiktinimą – automobiliui vairuoti egzaminus reikėdavo išlaikyti, o pasiruošimo vaikų auginimui egzamino išlaikyti nereikia. Net ir dabartinėje programoje, kurioje yra žodžiai „rengimas šeimai“, ši sąvoka nereiškia nei pozityvios tėvystės ugdymo, nei pagarbių santykių puoselėjimo.


Lytinį raštingumą didinti reikia mums visiems: ir tiems, kurie augina vaikus, ir tiems, kurie su jais dirba. Šios temos aktualios tampa jau vaikystėje, pradedant komentarais apie kūdikio nuogumą, dėl „tinkamo“ drabužio ar spalvos berniukui iki „nemergaitiškos“ profesijos. Sulaukiame daug užklausų iš ugdymo įstaigų, kuriose mokymus vedame ir pedagogams, ir tėvams, ir moksleiviams. Norėtųsi, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija suprastų, jog ne tėvų grupelė, kurie patys neturėjo mokslu grįsto lytiškumo ugdymo, turi brėžti gaires, koks turi būti lytiškumo ugdymas, o paruošti ekspertai turi vesti visuomenę į šviesą, kad galėtume išeiti iš smurto ir prievartos prietemos.

Ko turėtume išmokyti kiekvieną vaiką?

  • Supažindinti vaikus su teisingais lytinių organų ir kitų kūno dalių pavadinimais.

  • Supažinti su apatinių drabužėlių taisykle.

  • Mokyti nubrėžti ribą (atpažinti savo poreikius).

  • Reaguoti į kito ribą (gerbti kito poreikius, norus).

  • Mokyti atskirti tinkamus ir netinkamus prisilietimus.

  • Stiprinti kritinį mąstymą, kad vaikai ir paaugliai gebėtų analizuoti, iš kur atsiranda seksistinės nuostatos, kad mergaitės žinotų, jog jos neprivalo būti seksualios ir siekti kažkam patikti, o vaikinams nebūtina savo vyriškumą įtvirtinti agresija.

  • Svarbu aiškiai ištransliuoti, kad kaltas priekabiautojas, o ne auka. Jokia kito „provokacija“ nepateisina smurtinio elgesio.

  • Mokyti vaikus apie sveikus santykius, kad santykiai, kur nėra atsižvelgiama į vienas kito poreikius, kur bendraujame žeminant, naudojant prievartą, nėra sveiki ar laimingi.

  • Priminti, kad pirmas lygiaverčių santykių bruožas ir yra, ar partneriai gali kalbėtis apie savo poreikius, norus, jausmus, ar geba išgirsti kokį sutikimą gavo. Ir kad svarbu gauti sutikimą net būnant ilgalaikiuose santykiuose, net santuokoje.

  • Kalbant apie seksualinius santykius nevengti malonumo temos, kad ir vyrų, ir moterų kūnai yra sutverti malonumui.

Parengta pagal www.15min.lt


36 views

Straipsniai