Švietimo sistemos kokybė – bene amžinas klausimas ne tik ministerijoms, mokytojams ar tėvams, bet ir lygybės ekspertams, siekiantiems užtikrinti pagarbą ir dėmesį visiems mokiniams. Prasidėjus naujiems mokslo metams Tarnybos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos programų koordinatorės, edukologės Vilmos Gabrieliūtės klausiame, kokią įtaką vaikų ugdymui turi lyčių stereotipai.
Kada vaikai pirmą kartą susiduria su lyčių stereotipais?
Pirmosios pamokos apie visuomenėje vyraujančius lūkesčius prasideda labai anksti, nuo tokių, atrodytų, nekaltų komentarų, kaip kad pusantrų metukų mergaitės pagyrimas už iš plaukų neišimtą segtuką: „O, pagaliau bus tikra mergaitė“. Arba berniukui paėmus žaislinį atsuktuvą nusprendžiama: „Bus tikras inžinierius“.
Ugdymo įstaigose taip pat randame užkoduotų žinučių: kai kuriuose darželiuose vaikų spintelės pažymėtos pagal stereotipiškai su lytimis siejamomis spalvomis ar simboliais, kai kuriose įstaigose net yra likę veiklos kampeliai, skirti tik mergaitėms arba tik berniukams. Net ieškodami kanceliarinių priemonių mokyklai, jas rasime suskirstytas pagal tinkamumą vienai ar kitai lyčiai. Nuostatas formuoja ir knygos. Dauguma pasakų ar iliustracijų kituose leidiniuose moterų ir vyrų vaidmenis vaizduoja stereotipiškai. Net garsioji vaikams skirta knyga „Ką žmonės dirba visą dieną?“ suponuoja, kad moterys yra tos, kurios gamina maistą, rūpinasi kitais, o vyrai – tie, kurie atlieka inžinerinius, techninius projektus, saugo visuomenę.
Atrodytų, nieko tokio, bet vaikams, patiems nespėjusiems suprasti, ko jie patys norėtų, jau yra formuojami tam tikri lūkesčiai, kas turėtų jiems patikti: su kokias žaislais žaisti, kaip rengtis, kokią profesiją rinktis. Beje, žaislai yra tiesiogiai susiję su ankstyvųjų gebėjimų vystymųsi. Tai reiškia, jeigu mes vaikui duodame tokius žaislus kaip žmogeliukai, meškučiai ar lėlės, su kuriais galima kurti įvairias bendravimo situacijas, mes laviname jo lingvistinius gebėjimus. Jei duodame konstruktorius, dėliones, žaislus, lavinančius fizinį judrumą, ugdome erdvinio mąstymo, orientavimosi erdvėje įgūdžius. Ankstyvame amžiuje formuojasi smegenų jungtys ir minėtos veiklos yra tiesiogiai su tuo susijusios. Jei vaikas nežaidžia žaidimų, kuriuose jis rūpinasi, užjaučia, gydo, maitina, vysto kitą, jis neišmoks empatijos ir gyvenimiškose situacijose taip nesielgs. Jei vaikui neleidžiame reikšti savo jausmų, mes darome įtaką jo emociniam intelektui. Tyrimai rodo, kad berniukų, augančių aplinkoje, kurioje sakoma „Neverk, būk vyras“, emocinis intelektas jau penktaisiais–šeštaisiais gyvenimo metais yra žemesnis nei bendraamžių.
Dažnai sakoma, kad moterys ir vyrai iš prigimties labiau linkę į vienus ar kitus dalykus, bet tikrovėje galime matyti, kad tie gebėjimai labiausiai susiformuoja pirmaisiais gyvenimo metais priklausomai nuo to, kokias galimybes savo aplinkoje vaikas turėjo.
Nuo kokio amžiaus ir kaip reikėtų pradėti vaikams pasakoti apie lyčių lygybę, stereotipus, lygiaverčius moterų ir vyrų vaidmenis?
Jau 3–5 metų vaikai į namus parsineša įvairiausių frazių, pavyzdžiui, „Nesirengsiu mėlynu megztiniu, nes jis berniukiškos spalvos“. Tokio amžiaus vaikams formuojasi lytinė tapatybė ir tai yra tas laikotarpis, kai vaikai pradeda suprasti, kad aš, kaip mergaitė ar berniukas, turiu atitikti tam tikras normas. Todėl jau ir keturmečius galima mokyti kritinio mąstymo: klausti, ar apsivilkus megztinį tampama berniuku, skatinti vaikus atpažinti stereotipus, analizuoti, iš kur gauname informaciją, kas „moteriška“, o kas „vyriška“. Pokalbiai leidžia suvokti, kiek daug galimybių kiekvienas mūsų turime: galime žaisti su visais žaislais, kiekvienas žmogus gali rinktis kokią tik nori profesiją ir pan.
Kadangi pokyčiai prasideda nuo savęs, pirmiausia, tėvai turėtų atkreipti dėmesį į savo pačių siunčiamas žinutes, komentarus. Kritinio mąstymo lavinimas prasideda gana anksti ir, nors atrodo, kad su vaikais kalbėtis vis netinkamas laikas, visada galima tai daryti čia ir dabar – reaguojant į įvarius komentarus, iškilus susijusiai temai: žiniasklaidoje, kartu žiūrint filmą. Svarbu pradėti kalbėtis kuo anksčiau, nes 8–9 metų vaikai tiesiog atkartoja tėvų ir visuomenės lūkesčius. Jau pradinėse klasėse galima pastebėti, kaip mergaitės siekia atrodyti seksualiai, berniukai bando atrodyti raumeningi, tampa grubūs. Reklama ir žiniasklaida tiesiogiai veikia vaikų ir paauglių savivoką, todėl reikia ne vieno pokalbio apie tai, kad vaizduojami kūnai neatitinka tikrovės, jog žmogaus vertė priklauso nuo gebėjimų, savybių, o ne tik išvaizdos.
Vaikas gyvena visuomenėje, kurioje jis gauna labai daug informacijos, todėl nors tėvų palaikymas labai svarbus, bet jo neužtenka. Lietuvoje reikalingas kokybiškas ir mokslu grįstas lytiškumo ugdymas, kuris suteiktų įgūdžių pedagogams atpažinti lyčių stereotipus, užtikrintų ugdymo aplinkos, netvirtinančios stereotipų, kūrimą.
„Tampo už kasų, vadinasi, tu jam patinki“ – toks pasakymas vis dar vartojamas kalbant apie vaikų tarpusavio santykius. Mergaitėms pasiskundus, jos dažnai raminamos siūlant ne piktintis, bet džiaugtis rodomu dėmesiu. Kaip pedagogams reikėtų reaguoti į taip, neva, reiškiamas simpatijas?
Toks išmoktas elgesys atkeliavo iš mūsų pačių vaikystės. Kai mes augome, neturėjome galimybių įgyti emocinio intelekto įgūdžių tinkamai išreikšti savo jausmus. Berniukams buvo leidžiama savo emocijas reikšti per agresyvų elgesį, priekabiavimą ir tai tapo norma. Ir, nors mergaitės nebuvo patenkintos, pranešusi auklėtojai (-ui) ar mokytojai (-ui), gaudavo atsakymą „Džiaukis, čia gi tave kibina“. Tokia, iš pirmo žvilgsnio nekalta, reakcija yra itin žalinga. Vaikui nuo pat mažens siunčiama žinutė, kad meilė lygi skausmui ir prievartai. Išmoktos pamokos atsispindi ir smurtą patiriančių moterų statistikoje.
Pedagogai tokią situaciją turėtų vertinti kaip ir bet kurį priekabiavimo atvejį. Pirmiausia, aiškiai parodyti, kad smurtiniai veiksmai yra matomi, griežtai paaiškinti, jog toks elgesys nėra tinkamas. Žinoma, svarbu, kad tiek darželyje, tiek mokykloje emocinio intelekto ugdymui būtų skiriamas dėmesys, jog vaikai mokytųsi išreikšti savo jausmus žodžiais, mokėtų atsižvelgti į kito poreikius, gebėtų adekvačiai reaguoti gavę neigiamą atsakymą ir pan.
Mergaitės ir berniukai mokymosi, studijų, darbo kryptis dažnai renkasi pagal stereotipiškai nusistovėjusius lyčių vaidmenis. Kokių priemonių galima imtis, kad pats ugdymo procesas būtų labiau orientuotas į individualius pačių mokinių poreikius ir interesus?
Profesinei segregacijai pagal lytį didelę įtaką daro aplinka, sukuriama ugdymo įstaigoje. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad pirmaisiais metais mokykloje mergaičių ir berniukų matematiniai gebėjimai būna apylygiai. 3–5 klasėse mergaitės pradeda atsilikti, o tai susiję su techninių profesijų vertinimu kaip tinkamų tik vyrams. Veikia ir komentarai, kuriuos jos gauna, neva, mergaitės techniniams mokslams negabios, matematinės aukštumos yra ne joms. Tai tęsiasi ir studijų metais. Ne retai merginoms formuojamos lengvesnės užduotys, atimančios galimybę įgyti papildomų žinių ir įgūdžių, vaikinai pašiepiami, jei jie nori rinktis socialines profesijas. Jei jaunuoliai užauga aplinkoje, kur profesinė įvairovė tarp skirtingų lyčių nėra pateikiama, natūraliai renkasi stereotipiškai nusistovėjusias profesijas. Žmonėms sudėtinga siekti to, su kuo jie negali tapatintis.
Kaip prie stereotipų griovimo galėtų prisidėti patys tėvai?
Manau, kad tėvai galėtų būti drąsesni reikalaudami mokslu grįsto lytiškumo ugdymo, kuris apima tiek kritinio mąstymo lavinimą lyčių stereotipų klausimais, tiek užtikrina, jog pedagogai skirtų jiems dėmesio. Svarbu nevengti pokalbių šiomis temomis su vaikais, nes kritinis lyčių stereotipų vertinimas tiesiogiai susijęs su tolimesniu vaiko gyvenimu: kokio partnerio/ės jis ieškos, kokius santykius jie kurs, kaip dalinsis buities rūpesčiais, kaip augins vaikus, galiausiai, kokios kokybės bus jų gyvenimas.
Vilma Gabrieliūtė, lygių galimybių ekspertė, lytiškumo ugdymo lektorė, Įvairovės ir edukacijos namų direktorė. 2018 rugsėjo 4d.
Parengta pagal www.15min.lt