Tamsią naktį eidami gatve mes bijome ne tamsos pačios savaime, o to, kas, galimai, ten slypi. Nežinojimas ir nesupratimas baugina, baimė gali kelti pyktį, o pyktis budina agresiją. Taip besijaučiantis žmogus ne tik negali priimti sąmoningų ir saugių sprendimų bei susidaryti objektyvios ir spaudimui atsparios nuomonės, bet ir yra jautresnis įvairiai manipuliacijai. Tokioje nežinojimo ir nesupratimo sukelto pykčio situacijoje šiandien yra atsidūrusi dalis mūsų visuomenės. Mano tikslas – „įjungti šviesą“ ir bent truputį sumažinti didelį emocinį krūvį, kuris yra stipriai jaučiamas, kai yra kalbama apie visuminį, mokslu grįstą ir amžiui pritaikytą lytiškumo ugdymą. Taigi, pradėkime!
Pirmiausia, vertėtų apsibrėžti pačią lytiškumo ugdymo sąvoką taip, kaip ji yra suprantama ne tik mūsų, bet ir tarptautinėje mokslo bendruomenėje. Kai kalbame apie lytiškumo ugdymą, turime galvoje mokslu grįstą, visuminį lytiškumo ugdymą, atitinkantį tarptautinius mokslo standartus ir įgalinantį jauną žmogų priimti sąmoningus, informuotus ir saugius sprendimus. Tai yra nuoseklus asmens ugdymas pritaikytas pagal amžių, atspindintis šio laikmečio aktualijas, apimantis asmens raidą ir lyties tapatumo suvokimą, pateikiantis mokslu grįstą ir be išankstinių nuostatų informaciją kuri yra susijusi su vaiko ir jauno žmogaus emocine raida, reprodukcinės sveikatos užtikrinimu ir lytine elgsena, įgalinantis asmenį priimti saugius sprendimus bei komunikuoti įvairiais lytiškumo aspektais. Lytiškumo ugdymo ekspertai akcentuoja poreikį ugdyti ir auginti sąmoningą asmenybę, suprantančią savo fiziologiją ir psichologiją, atpažįstančią savo poreikius, gebančią sąmoningai pasirinkti sau tinkamiausią kelią veikti, puoselėjančią pagarbų ir atvirą santykį su savimi ir kitais bei pabrėžia žmogaus teisių ir lyčių lygybės temų svarbą lytiškumo ugdymo diskurse.
Apsibrėžę sąvoką matome, jog kalbame apie integralų ugdymą, kuris yra orientuotas į tris pagrindines lytiškumo dimensijas – lytinę ir reprodukcinę sveikatą, emocinį intelektą ir psichologinę savijautą. Visus šiuos aspektus sieti ir nė vieno neišskirti yra labai svarbu. Išskiriant tik vieną iš šių sričių nebėra įmanoma suteikti pilno pasaulio vaizdo, kuris yra ne tik svarbus ir įdomus, bet ir neatsiejamas nuo jauno žmogaus gyvenimo! Pagalvokite, kas nutiks, jei kalbėdami apie šeimos planavimą susitelksime tik į vaisingumo temą ir pamiršime, pvz., sveikų ir lygiaverčių santykių mezgimo, savo jausmų komunikavimo ir kito žmogaus supratimo temas? Be to, užtikrinant nuoseklų išsamios, mokslu grįstos informacijos prieinamumą jaunam žmogui, yra formuojamas ne tik teorinis žinių pagrindas, bet ir ugdomi kritiško mąstymo, sąmoningo sprendimų priėmimo ir empatijos įgūdžiai. Šie įgūdžiai ne tik padės jaunuoliams(-ėms) palaikyti sveiką santykį su savimi bei kitu žmogumi, bet ir įgalins atpažinti įvairaus smurto apraiškas bei išvengti fizinio, emocinio ir / ar psichologinio skausmo, paliekančio randus visam gyvenimui. Gebėdami suprasti sąsają tarp savo emocijų, minčių ir veiksmų, paaugliai (-ės) yra labiau atsparūs (-ios) neigiamai bendraamžių ir visuomenės įtakai bei kur kas labiau pasitiki savimi.
Skamba gerai, tačiau jautrių ir diskusijas keliančių problemų, susijusių su lytiškumo ugdymu, mūsų šalyje dar vis yra daug: lygiaverčio požiūrio į LGBTI+ [1] asmenis stoka, „teisingos“ šeimos sampratos apibrėžtis, skatinanti įvairios formos diskriminaciją, seksualinio smurto mastai, lyčių stereotipų vaidmuo visuomenėje, emocinis vaikų neraštingumas, informacijos, susijusios su lytiniu keliu plintančių infekcijų bei neplanuoto nėštumo prevencija trūkumas ir daug kitų. Tam, kad suvoktume, jog šios temos mokiniams(-ėms) yra lygiai tiek pat svarbios kiek ir tos, kurios yra suvokiamos kaip „patogios“, pasižiūrėkime ką apie lytiškumo ugdymą kalba patys moksleiviai.
2018 m. Diversity Development Group atliko tyrimą, kurio metu rinko duomenis apie lytiškumo ugdymo kokybę Lietuvoje. Šio tyrimo duomenimis mokiniai teigė, kad mokyklose buvo organizuojamos lytiškumo ugdymo pamokos, tačiau tokios pamokos nebuvo rengiamos reguliariai ir nebuvo profesionalios. Jose daugiausia kalbama apie kūno sandarą, vyrų ir moterų kūno organus, paauglystėje vykstančius pokyčius ir t.t. Tačiau trūksta kur kas platesnio ir gilesnio suvokimo apie lytiškumo problematiką: sveikų santykių kūrimą, seksualinio smurto prevenciją, patyčių prevenciją, lyčių lygybės principais grindžiamos visuomenės kaitos temas ir kitas jau anksčiau minėtas, tačiau visuomenėje dar vis stigmatizuojamas temas. Mokiniai taip pat sakė, kad, jų nuomone, kontracepcijos ar besikeičiančio kūno temos buvo paliestos per vėlai, patiems mokiniams su tuo jau susidūrus. Būta atvejų, kai mokytojai tokių pamokų metu net skatino lyčių stereotipus, komentuodami, kaip turėtų elgtis mergaitės ar berniukai. Mokiniai manė, kad tokios situacijos susiklostydavo dėl nepakankamos mokytojų kvalifikacijos šioje srityje.
Iš to galime daryti prielaidą, kad mokiniams lytiškumo temos yra svarbios ir aktualios, tačiau mokyklose jie negauna visuminės, mokslu grįstos informacijos, todėl renkasi kitokius kelius tai informacijai pasiekti: pvz., kalbasi tarpusavyje, žiūri pornografiją ar naršo internete. Tokio pobūdžio informacija dažniausiai ne tik nesuteikia tinkamų, amžiui pritaikytų ir mokslu grįstų žinių, bet ir iškreipia vaizdą į savo kūną, santykius, reprodukcinę sveikatą ir žmogaus teises bei tik gilina lyčių nelygybės, seksualinio smurto, netolerancijos, prastos fizinės, psichologinės ir lytinės sveikatos problemas. Taigi, saugodami mokinius nuo „netinkamos informacijos“ ir laiku jiems nesuteikdami visuminių, mokslu grįstų žinių, darome jiems dar didesnę žalą.
Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos ir Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos lytiškumo ugdymo gairėmis ir kitais tarptautiniais tyrimais yra pastebėta, jog lytiškumo ugdymas (mokyklose ir ne tik) ne tik nepaskatina rizikingo seksualinio elgesio, o įgalina jaunus žmones rinktis su kuo, kada ir kaip pradėti savo intymų gyvenimą. Šalyse, kuriose yra nuosekliai ir sistemingai integruojamas visuminis ir amžiui pritaikytas lytiškumo ugdymas, pastebėtas ženkliai mažesnis seksualinio smurto, ankstyvų nėštumų, lytiškai plintančių infekcijų ir apskritai psichologinių sunkumų dėl traumuojančių pirmųjų intymių patirčių dažnis.
Įdomu yra tai, jog ką tik įvardinti mokslo pripažinti faktai mūsų šalyje dažnai yra tiesiog atmetami teigiant, jog tiesa yra kitokia. Tačiau turint galvoje, jog Lietuvoje šiuo metu valstybiniu lygiu galiojanti lytiškumo ugdymo programa nėra nuosekliai įgyvendinama ir prasilenkia su visuminiu, mokslu grįstu ir tarptautinius standartus atitinkančiu lytiškumo ugdymu, o situacija šalyje, susijusi su nediskriminacija, ansktyvųjų nėštumų statistika, lyčių lygybės indeksu, seksualiniu smurtu ir smurtu artimoje aplinkoje nėra džiuginanti, panašu, kad mūsų pasirinktas kelias nėra teisingas. Galime daryti išvadą, jog nutylėjimo, nekalbėjimo, ignoravimo ir laukimo „kol užaugs“ politika šalyje neveikia.
Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje turime nors ir netobulą, bet patvirtintą lytiškumo ugdymo programą ir įsipareigojimą ją vykdyti, esame demokratiška, teisinė visuomenė, turinti prieigą prie tarptautinėje mokslo bendruomenėje pripažintos informacijos bei statistinių duomenų, o Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, Amerikos psichologų asociacija ir kitos tarptautinės organizacijos pateikia konkrečius kelius temoms pristatyti bei aiškius mokslinius įrodymus „nepatogiems“ teiginiams pagrįsti, Lietuvoje negalime atmesti tarptautinės praktikos bei mokslo pažangos. Gandrai vaikų neatneša, šeimos pačios nesusikuria, ne visi jauni žmonės savaime išmoksta kurti sveiką santykį su savimi ir kitu. Todėl prisiimkime pilietinę ir moralinę atsakomybę už vaikų ir jaunų žmonių sveikatą ir iš tiesų teikime laikmetį atitinkantį ir vaikų bei jaunuolių poreikius atliepiantį lytiškumo ugdymą.
[1] Lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai, interlyčiai ir kit.
Rūta Pučaitė, lytiškumo ugdymo lektorė, Įvairovės ir edukacijos namų advokacijos koordinatorė. 2021 kovo 31 d.